Naujausios
Abu – tikri plungiškiai
Tiek Mantas, tiek Eglė gimė ir augo Plungėje. Abu mokėsi Senamiesčio mokykloje, susipažino dainuodami chore. Kartu jie jau 16 metų, susituokę beveik 8-erius. Nors šeima įsikūrė Palangoje, o Mantas dirba Klaipėdoje, ryšio su gimtuoju miestu neprarado. Atvyksta čia aplankyti artimųjų, be to, Eglė į Plungę dažnai suka ir darbo reikalais, mat dirba tėvų valdomame Plungės sveikatos centre.
„Šiandien atvažiavome Rietavo gatve, kuria visad eidavau į mokyklą. Švaru, gražu, nauja viskas. Tai džiugina. Mes esam pripratę prie mažų miestų, gal dėl to patys įsikūrėm Palangoj. Gyvenom ir Vilniuj, ir Klaipėdoj, bet nepatiko“, – sako Mantas.
Sutuoktiniai nemažai laiko praleido užsienyje. Tad paklausti, kodėl nesusigundė ten pasilikti, prisipažįsta, kad gana rimtai svarstė apie tai. Jei ne vaikai, galbūt būtų ir negrįžę. Bet vėliau atėjo suvokimas, kad niekur nebus geriau nei savo gimtajame krašte ir kad būtent čia reikia kurti tokį gyvenimą, apie kurį svajoji.
Į priekį vedė nežinojimas
Mantas sako, kad pats mokslais rimčiau susidomėjo tik paskutiniais metais mokykloje. „Kai supratau, kad krepšininku nebūsiu“, – nusijuokia. Pasirinko statybų inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Gana greitai, vos baigęs pirmą kursą, įsitraukė ir į darbinę veiklą.
Nors ir skamba neįtikėtinai, vienas pirmųjų tik šviežiai iškepto specialisto darbų buvo 9-ojo elektrinės bloko Elektrėnuose projektavimas.
Atučiai Vilniuje praleido 10 metų, o tada Mantas sulaukė tuometinio „Klaipėdos naftos“ vadovo Roko Masiulio kvietimo dirbti jo vadovaujamoje įmonėje.
Igai nesvarstė – keltis į uostamiestį apsisprendė per savaitgalį. Deja, Klaipėda abiejų nesužavėjusi, tad jau po pusmečio šeima įsikūrė Palangoje. Tačiau Mantas iki šiol dirba Klaipėdoje. Čia pastatytas ir vienas įspūdingiausių iki šiol jo su kolegomis projektuotų objektų – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas.
Jo projektavimo ir statybos darbai užtruko 4-erius metus. Vyras sako, kad visą tą laiką teko dirbti neskaičiuojant nei darbo dienų, nei valandų.
„Kadangi tai buvo valstybinis strateginės reikšmės objektas, niekam negalėjom nieko pasakoti. Tik šeima matė, koks buvo krūvis. Mūsų pirmagimis Herkus užaugo tėtį tik savaitgaliais matydamas“, – nelengvą, daug iššūkių atnešusį periodą prisimena M. Atutis.
Lietuviai, ėmęsi šio sumanymo, galima sakyti, buvo pionieriai, nes iki tol pasaulyje statyti tik antžeminiai dujų terminalai. O partneriai amerikiečiai Lietuvai pasiūlė... plaukiojantį terminalą. Jei uoste įvyktų kokia avarija ar Vyriausybė tiesiog nuspręstų nebetęsti šios veiklos, SGD laivą-saugykla „Independence“ būtų galima išplukdyti kitur ar parduoti.
Idėja – geniali, tačiau teko pasukti galvas, kaip ją įgyvendinti. Kaip juokauja plungiškis, tas nežinojimas ir vedė į priekį. Nors dabar jis darbuojasi jau kitoje įmonėje, džiaugiasi buvusių kolegų sėkme, kurie panašius projektus plėtoja svetur. Iš lietuvių patirties dabar semiasi Pietų Amerika, sumaniusi panašų terminalą.
Sudomino ir užsienio universitetus
Šiuo metu M. Atutis vadovauja AB „Vakarų laivų gamykla“ projektų valdymo departamentui. Šios gamyklos projektuojami ir gaminami tiltai, dujų talpyklos, naftos gavybos platformos iškeliauja į skirtingas užsienio šalis.
Kaip pats sako, tai yra pagrindinė, tačiau ne vienintelė jo veiklos sritis. Kita – mokslinė. Ir galima numanyti, kad jai vyras atiduoda ne ką mažiau širdies, nes ir čia jo pasiekimai įspūdingi. Pernai plungiškis buvo apdovanotas Prezidento Gitano Nausėdos kaip geriausios mokslinės disertacijos fizinių mokslų srityje autorius.
Tai – labai aukštas įvertinimas, turint omeny, kad inžinerijos srityje apsiginti daktaro disertaciją apskritai yra labai sudėtinga, nes reikia pasiūlyti savo inovaciją ir ją eksperimentiškai pagrįsti.
M. Atutis pasirinko tyrinėti polimero pluoštu sutvirtintą bazalto kompozitą. Pasak jo, ši medžiaga, jau naudojama laivuose ir lėktuvuose, puikiai galėtų pasitarnauti ir statybų inžinerijoje – pakeisti plieno armatūrą. Plungiškis net sukūrė metodiką, kaip apskaičiuoti šios inovatyvios medžiagos stiprumą, įlinkius, numatyti pažeidas.
Vyras džiaugiasi, kad disertaciniame darbe pavyko suderinti mokslą su praktika. Bet didžiausia sėkmė buvo ta, kad jo tyrinėjimais susidomėjo pasaulio mokslo visuomenė. Po užsienyje publikuotų M. Atučio straipsnių pasipylė kvietimai į konferencijas pristatyti savo tyrimą. Vyro parengta moksline medžiaga jau remiasi ir kiti universitetai.
Savo atradimais jis dalinasi ir su Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto, kur dirba mokslo darbuotoju, studentais. O visai neseniai vėl sugrįžo į savo Alma Mater – VGTU. Tik jau ne kaip studentas, o kaip vizituojantis mokslininkas. Sulaukiantis siūlymų dalyvauti ir atliekant kitų universitetų mokslinius tyrimus, bet jų atsisakantis, nes visur suspėti paprasčiausiai neįmanoma.
Atidavė skolą žmonai
Savo pasiekimais gali didžiuotis ne tik Mantas, bet ir jo žmona Eglė, neseniai apsigynusi disertaciją Mykolo Romerio universitete. Jos pasirinkta tyrimų sritis ne ką mažiau inovatyvi – tai verslo mediacija. Pati moteris sako, kad pasaulyje tokie verslo mediatoriai, padedantys įmonėms taikiai išspręsti konfliktus, nėra jokia naujiena. Pavyzdžiui, JAV įprasta verslo ginčus pirmiausia spręsti tarpininkaujant mediatoriui, o štai Lietuvoje tokiais atvejais vis dar skubama į teismą.
Eglė pasakoja, kad kreiptis į mediatorių gali pasiūlyti ir teismas, jei įžvelgia galimybę įmonių ginčą išspręsti taikiai. Tokio specialisto pagalbos savo iniciatyva gali ieškoti ir pačios įmonės – verslo mediatorių sąrašas yra skelbiamas viešai.
O kalbėdama apie tai, kodėl pasirinko šią profesinę sritį, moteris prisimena, kad dar teisės studijų metais gerą įspūdį paliko darbas notariate.
„Man labai patiko tai, kad notaras yra nešališkas. Po magistro studijų, kai rinkausi doktorantūros studijų kryptį, mediacija dar buvo naujovė. Plačiau pasidomėti ja paskatino ir tėvų žodžiai, kad dabar tai yra inovacija, o ateity be jos neišsiversim. Mediatorius, panašiai kaip ir notaras, yra nešališkas, nepalaiko nė vienos pusės, bet padeda šalims rutulioti konstruktyvią diskusiją, padėti spręsti konfliktą“, – sakė moteris ir pridūrė, kad būtent dėl šališkumo advokato profesija jos niekada nežavėjusi.
Kalbant su Egle stebina ne tik mūsų šalyje dar gana retos profesijos pasirinkimas, bet ir pats moters atkaklumas. Juk mokslų daktaro disertaciją ji parašė ir apsigynė ant rankų supuodama mažąją Gabiją, kuriai dabar – vos pusantrų.
„Tai buvo nuolatinis darbas. Ir kai laukiausi dirbau, ir kai pagimdžiau. Labai palaikė ir padėjo Mantas, kadangi jau buvo apsigynęs savo disertaciją ir turėjo daugiau laiko šeimai. Jis nuolat primindavo, kad negaliu pasiduoti.
Nors mes esam skirtingų profesijų, bet turim bendrus interesus. Suprantam, kiek reikia įdėti darbo ir kiek laiko skirti, kad kažko pasiektum. Ir šitas mus subalansavo. Anksčiau jam reikėjo daugiau laiko profesinei ir mokslinei veiklai, po to tą laiką jis man kaip ir grąžino“, – prisiminė Eglė.
Vaikai lavinasi savo ritmu
O paklausta, ar mediacijos principų netaiko šeimoje, kilus konfliktui, moteris juokdamasi sako, kad kur kur, o šeimoje mediatore būti negali. Artimieji visada tikisi, kad ji palaikysi jų pusę, o mediatorius, kaip minėta, turi likti nešališkas.
„Pas mus mediatorius yra sūnus Herkus. Jei susibaram, jis tuoj išaiškina, kad neturėtume to ar to sakyti.“
Kalbant su Atučiais smalsu sužinoti, kaip mokslininkų šeimoje auginami vaikai: ar sutuoktiniai lavina jų protinius gebėjimus kokiais nors užsiėmimais, privačiomis pamokėlėmis, kas dabar labai populiaru?
Mantas sako žinantis tokių pavyzdžių iš kolegų, tačiau ir jis, ir Eglė yra tos nuomonės, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams pakanka tų žinių, kurias jie gauna iš šeimos ir darželyje.
„Mes matom ir žinom, kad sūnus yra labai protingas, bet nespaudžiam jo prie mokslų. Pasitikim darželio pedagogais, nes jie tikrai yra puikūs. Vienintelis dalykas, kuris mums yra svarbu ir apie ką daug kalbamės, kad vaikai išmanytų gero elgesio taisykles. Skatinam ir jų fizinį aktyvumą. Bet ir čia nespaudžiam, leidžiam išbandyti įvairias sporto šakas, kad galėtų pasirinkti širdžiai mieliausią“, – pasakoja Eglė.
Sutuoktiniai sako ir privačios mokyklos savo vaikams neieškosiantys. Patys baigė valstybinę ir tai jiems nesutrukdė siekti mokslinės karjeros. Netgi atvirkščiai.
„Jau ne sykį patyriau, kad už tuos vaikus, kurie mokosi privačiose mokyklose, neretai dirba patys tėvai, – sako Mantas. – Ir šiaip didelis pliusas ir dovana yra tai, kad gyvenam provincijoj. Man pačiam studijuojant VGTU stipriausi studentai buvo atvykę iš mažų miestelių, ir būtent – iš Žemaitijos. Dominavo Telšiai, Kretinga, Plungė – jie visas stipendijas laimėdavo. Gal dėl to, kad augom paprasčiau, turėdami daugiau laiko mokyklai ir mokslams. Juk klasėj niekas nenorėjo būti prasčiausiu.“
