Naujausios
Jau po kelių dienų susitikau ir su pačiu Rolandu Vičiumi – keturiasdešimt ketverių „Rolo taksi“ įkūrėju, stebinančiu savo klientus, artimuosius bei aplinkinius ypatingu užsispyrimu ir gebėjimu net ir be abiejų kojų gyventi visavertį gyvenimą.
Pašnekovas – tikras plungiškis, čia gimęs ir užaugęs. Vaikystę vyras mini geru žodžiu, šeimoje augo keturiese su dvyniu broliu Remigijum ir vėliau gimusiais pagrandukais Reda bei Martynu. Atminty išliko tai, kad visiems labai patikdavo lankytis pas babą Domicelę, kur šeima sutikdavo didžiąsias metų šventes, neretai viešėdavo ir laisvalaikiu.
Rolandas mokėsi tuometėje penktojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai sekėsi vidutiniškai, labiau patikdavo sportuoti. Kadangi šeima gyveno sunkiai, pabaigus dešimt klasių teko pradėti darbinę karjerą. Kol sulaukė pilnametystės, dirbo pagalbinius darbus statybose, vėliau gavo rimtesnes pareigas: iš pradžių liaudies gaminių įmonėje „Minija“, vėliau – vinis gaminančiame „Litnaglyje“.
Kaip tik tuo metu Plungėje tapo populiarios kovos be taisyklių ringe. Kadangi Rolandas buvo fiziškai stiprus, šiame sporte jam sekėsi. Draugų ratas vis plėtėsi, augo ir dėmesys bei garbė. Vyras neslepia, jog būtent tada ėmė kilnoti stikliuką...
Tuo metu brolio žmona Rolandą supažindino su savo drauge Inga, kuri tada dar tebesimokė tuometėje Plungės žemės ūkio mokykloje. Jauni žmonės patiko vienas kitam, draugystė palengvėle virto rimtais santykiais. 2001 metais juos vainikavo vestuvės. Neilgtrukus jaunavedžiams gimė sūnus Egidijus, vėliau – ir dukra Lina. Vyresnėlis šiandien darbuojasi gimtojoje Plungėje, o Lina tebeieško savęs bei būsimos profesijos.
Rolandas neslepia, jog šeimoje jautėsi laimingas, tačiau vis dažniau pasitaikantys išgėrimai prie gero negalėjo vesti. Lemtingą 2004 metų liepos 16-ąją vyras sunkiai prisimena: prekinis traukinys, artėdamas prie Plungės geležinkelio stoties, sustoti nespėjo... Po kelių parų dvidešimt ketverių vyriškis pabudo Plungės ligoninėje ir suprato, kad nebeturi abiejų kojų.
Tada laukė ilgi mėnesiai gydymo ir neapleidžiantis jausmas, kad abi kojos tebėra. Daug kas tokioje situacijoje palūžtų, reikalautų kitų dėmesio ir užuojautos, tačiau pats Rolandas tą laikotarpį vadina perėjimu iš tamsos į aušrą. Tuo metu vyras ypatingai aiškiai suprato, kokia svarbi žmogaus gyvenime yra šeima ir kiti artimieji, draugai. Labiausiai jį šiandien stebina ir jaudina tuo abiems sudėtingu metu parodyta žmonos ištikimybė ir atsidavimas – jos nuolatinis buvimas šalia taip pat padėjo kabintis į gyvenimą ir neprarasti vilties.
Šiandien vyras noriai dalinasi savo gijimo istorija ir su pasididžiavimu sako, kad po to lemtingo įvykio visiškai atsisakė alkoholio.
Visokie siūlomi kojų protezai Rolandui netiko ir nepatiko, todėl tolimesnį judėjimą jis susiejo su neįgaliojo vežimėliu. Čia jam ypač pravertė stiprios rankos ir didelis užsispyrimas. Neilgtrukus vyras sulaukė savo darbdavio, „Litnaglio“ savininko Mindaugo Bondauskio pasiūlymo grįžti prie gamyklos staklių. Už tai Rolandas tam žmogui liks visados dėkingas.
Nepamiršo pašnekovas ir sporto. Dviračių lenktynės plente, ietės metimas, mini golfas ir kitos sporto šakos išmokė prasmingai leisti laiką. Kadangi nusipirktame bute Plungės daugiabutyje gyventi buvo ir nepatogu, ir ankšta, šeima nutarė netoli Kantaučių, žmonos tėvų žemėje, pasistatyti nuosavą namą. Dirbo visi. Pats Rolandas glaistė sienas, padėjo tvirtinti gipso kartono lapus. Šeima dėkinga padėjusiems įsikurti tėvams ir kitiems artimiesiems, kurių dėka jau daugiau kaip penkerius metus gyvena nuosavame name.
Kol gyvenimas tekėjo senąja vaga, Rolandas kas rytą veždavo vaikus į Plungės „Saulės“ gimnaziją, o tada grįždavo paimti žmonos ir abu traukdavo į darbą „Litnaglyje“. Tačiau ilgainiui vyras vis dažniau darbe ėmė justi rankų skausmus. Išsigando, kad gali netekti ir jų, todėl pasitaręs su šeima ir pačiais artimiausiais giminaičiais nutarė paieškoti lengvesnio darbo. Kadangi mėgsta vairuoti, sprendimas atėjo tarsi savaime. Su pusseserės Jurgitos pagalba šį pavasarį greitai įveiktos visos biurokratinės kliūtys, gautas leidimas individualiai veiklai, o tada beliko viešai paskelbti apie naujos veiklos pradžią ir pakviesti visus naudotis taksi „Rolas veža“ paslaugomis.
Naujas darbas – nauji potyriai. Rolandui malonu bendrauti su klientais ir matyti, kaip jie nustemba, kai pamato, kad prie vairo – ne toks taksistas kaip visi. Patinka ir tai, kad klientai, viską supratę, padrąsina: „Pirmyn, žmogau!“
Laisvalaikiui laiko lieka nedaug. Natūralu, kad grybauti yra sunku, bet žuvauti upėse, ežeruose ir net jūroje Rolandui patinka. Kaip ir keliauti. Būta Anglijoje, Turkijoje, Egipte bei kitose pasaulio vietose. Nusiraminimą teikia ir keliavimas dviračiu. Tiesa, jį minti tenka rankomis. Bet kai pro ausis švilpia vėjas, o šalia – artimieji ant savo „žirgų“, Rolandas jaučia didelę palaimą.
Dažnai sunkūs ir gan keisti žmogaus žingsniai šioje žemėje, bet džiugu, kad net ir prispausti negandų žmonės nepraranda vilties bei tikėjimo, jog po tamsios nakties išauš rytas. Tokią šviesą bei tikėjimą šiandien tvirtai neša Rolandas, būdamas pavyzdžiu kitiems likimo laužytiems žmonėms, jų šeimoms, bet pirmiausia – pats sau.