Ir Žli­bi­nai me­na sun­kų so­viet­me­tį

„Žemaičio“ nuotr.

Is­to­ri­nių įvy­kių kryž­ke­lė­je

Ma­no kar­tos žmo­nės la­biau pri­si­me­na so­viet­me­čio lai­kus. Tad ir man pir­ma apie Žli­bi­nus šo­vu­si min­tis pri­mi­nė ne tiek jų anks­tes­nį­jį var­dą Rei­vė­nai, kiek sak­ra­liš­kiau­sio tos gy­ven­vie­tės ob­jek­to – baž­ny­čios – li­ki­mą so­viet­me­čiu. Kaž­kas Mask­vo­je už­si­ma­nė, o Vil­niu­je pri­ta­rė – šmaukšt ir iš ti­kin­čių­jų atė­mė 1897–1898 me­tais pa­sta­ty­tą ir pa­šven­tin­tą Žli­bi­nų Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos krikš­čio­nių pa­gal­bos pa­ra­pi­jos baž­ny­čią. Tai įvy­ko 1960 me­tais. Ne tik atė­mė, bet ir iš­nie­ki­no – pa­ver­tė mo­ki­nių spor­to sa­le, o dar vė­liau – že­mės ūkio reik­me­nų san­dė­liu. Tik Są­jū­džio me­tais, 1989-ai­siais, baž­ny­čia grą­žin­ta ti­kin­tie­siems, jų lė­šo­mis su­re­mon­tuo­ta ir 1991 m. at­šven­tin­ta.