Mamos prašė ne saldainių, o piešimo sąsiuvinių
Žemaitiškai ir itin svetingai susirinkusiuosius į tradicinį vasaros palydėtuvių vakarą pasveikino muziejaus šeimininkė Aušra Petrošienė: „Atruoda, da noriėtumēm pagyventė prisiminimās, palakstyt po pėivas, pasimaudyt, i tėi vakarā dar ėlgi, šėlti, bet dabar jau vėsks ēn rudeniop. Bet tēp i tor būtė, grēt prabiegs tas rudou, žėima, viel šilties orā, i viel būs vāsara. Tep i sokas gyvenėms ratu…“.
Po optimizmu trykštančios kalbos moteris paprašė A. Vilnienės papasakoti apie save ir atskleisti, kaip tie jos kūriniai atsiranda.
Pedagogė, šįmet mokykloje pasitikusi jau trisdešimtą rugsėjį, prisiminė, kad piešti pradėjo vos galėdama išlaikyti pieštuką. Augo vienkiemyje, kurio kiekvieną medį ir kitus aplinkos daiktus iki šiol prisimena labai ryškiai. Mamos, einančios į parduotuvę, prašydavo jai mažytei parnešti ne saldainių, o piešimo sąsiuvinių. Piešdavo taip godžiai, kad per dvi ar tris dienas pripiešdavo apie dešimt sąsiuvinių – mamai tekdavo vis naujų pirkti.
Vėliau piešimas tapo rimtesniu užsiėmimu. Studijuodama Alma dalyvaudavo konkursuose, pelnė ne vieną apdovanojimą. Tačiau baigus studijas, pradėjus dirbti mokykloje ir auginant vaikus, kūrybai laiko liko vis mažiau.
Kai aplanko mūzos
Tačiau vieną dieną, žiūrėdama, kaip piešia jos mokiniai, Alma vėl užsinorėjo piešti. Užsisakė keletą ritinių drobės. Net juos pristatęs kurjeris, pamena, klausė, – kam jai jos tiek reikia, ar turi kokią studiją? Atsakymas buvo paprastas: „Man reikia. Piešiu pati.“
Aušros Dirvonskienės nuotraukaTaip ir prasidėjo. Piešė daug, kaip vaikystėje. Liejo emocijas į drobę grįžusi po darbo mokykloje. Dalį darbų išdovanojo, dalį, kaip juokauja, iškeitė į „spalvotus popieriukus su skaičiais“, kitus eksponuoja parodose, norintys gali juos įsigyti. „Buvom Mažeikių, Skuodo rajonuose, Ariogaloje, apvažiuotas Plungės rajonas ir kiti. Su septyniolikta paroda nustojau skaičiuoti, – juokėsi Alma. – Ypač maloniai nustebino gausiai susirinkę ariogališkiai, o gitaromis ten pagrojo buvę plungiškiai. Pastebėjau, kur tik nuvykstam, jei kažkas deklamuoja, dainuoja ar kitą kokį talentą rodo – bus iš Plungės.“
Šįkart parodoje „Išbarstyti jausmai“ jos paveikslai sukabinti ant tašytų rąstų sienos Bukantės dvarelyje ir atrodo ypač įspūdingai. Į juos žiūrint pirmiausia gali atrodyti, kad matai spalvų ir formų žaismą. Tačiau ilgiau pabuvus priešais drobę ima ryškėti siluetai, nuotaika, kažkas sunkiai įvardijama. Kiekvienas mato vis ką kita. Turbūt tuo šie paveikslai ir įdomūs – jie nepasako visko iki galo. Palieka vietos žiūrovo jausmui, jo prisiminimui, tą dieną atsineštai nuotaikai. Tas pats paveikslas skirtingą dieną gali prabilti vis kitaip.
Gal todėl Alma prie drobės gali praleisti valandų valandas. Per karantiną, kai pasaulis buvo sustojęs, ji kartais tapydavo net po šešias valandas neatsitraukdama. Vėliau prie drobės skubėdavo grįžusi po dienos mokykloje.
Jos kūrybos priemonės taip pat ne visai įprastos. Paveikslus tapo ne teptukais: dažus tepa nebegaliojančiomis banko kortelėmis, piešia želatininiais parkeriais. Moteris mėgsta ieškoti, bandyti, eksperimentuoti. Net yra sugalvojusi naują techniką, tačiau kol kas jos neišduoda. Sako, kad kūryba turi savo paslaptis, o įkvėpimas ne visada ateina tada, kai jo lauki. „Turi ateiti mūza, – sako Alma. – Būna dienų, kai nei gali, nei nori piešti.“
Poezijos paukštė nuo vaikystės – dažna viešnia
Dažnai būna, kad kūrybingas žmogus neapsiriboja kuria nors viena sritimi. Neseniai A. Vilnienė išleido dvi vaikiškų eilėraštukų knygeles „Ant didžiulio namo stogo“ ir „Kalėdų pilyje“. Jas iliustravo savo mokinių ir kitų vaikų piešiniais. „Galėjau dėti savo piešinius, bet pagalvojau, kad darysiu kitaip. Šalia mano eilėraštukų sudėti vaikų piešiniai iš trijų rajonų – Mažeikių, Plungės ir Telšių. Taip daugiau žmonių pasidžiaugs, paėmę šią knygutę“, – paaiškino kūrėja.
Šis sakinys, ko gero, daug pasako apie pačią autorę. Jai įdomu pasidalinti kūrybos džiaugsmu, įtraukti kitus, suteikti vaikams galimybę būti knygos dalimi. Todėl jos knygelėse susitinka ne tik autorės žodžiai, bet ir vaikų vaizduotė, jų matomas pasaulis.
Eilėraščius Alma pradėjo kurti taip pat labai anksti – dar pradinėse klasėse. Kaip ir piešinių, jų buvo prikaupta daugybė, tik niekas apie tai nežinojo. Alma savo eilių niekam nerodė, kol baigusi dvylika klasių kelis eilėraščius nusiuntė į laikraštį „Vienybė“. Juos išspausdino. Vėliau savo poeziją davė paskaityti kambario draugėms universitete. Jos skaitė, o kai kuriuos, labiau patikusius, net nusirašinėjo.
Šiandien Alma sako turinti parašiusi ir kitokios, suaugusiesiems skirtos poezijos. Turbūt kada nors ir ji išvys dienos šviesą. Literatūrinių idėjų, prisipažįsta, yra daug. Priekyje – dar daug baltų drobių, neparašytų eilėraščių, naujų knygų…
Aušros Dirvonskienės nuotrauka

