Grąžino Vandą Rutkevič Plungei ir Lietuvai

Ne kartą sviro rankos

Renginio metu dėkota ne tik knygos autorei, kaip kažkas taikliai pastebėjo, grąžinusiai Lietuvai ir Plungei čia gimusią garsią pasaulio alpinistę V. Rutkevič, bet ir Plungės viešajai bibliotekai, kuri ėmėsi išversti knygą į lietuvių kalbą ir išleisti ją.

Lenkijoje bestseleriu tapusi rašytojos A. Kaminskos knyga „Wanda“ išleista 2017 metais. Nuo tada Plungės viešoji biblioteka ir jos bibliografė Otilija Juozapaitienė ėmėsi titaniško darbo, kad knyga būtų išleista ir lietuviškai. Kaip pasakojo pati šio sumanymo autorė, užduotis buvo ne iš lengvųjų, nes biblioteka tam neturėjo lėšų, visi kreipimaisi dėl finansavimo atsimušdavo lyg į sieną.

„Vargome gal trejus metus ir galiausiai nebežinojom, ką toliau daryti, iš kur gauti 12–14 tūkst. eurų. Bet tada kolegė Gintarė Gurevičiūtė paragino nepasiduoti. Jos jaunatviško užsidegimo vedamas kolektyvas nusprendė nenuleisti rankų“, – prisiminė O. Juozapaitienė.

Pakviesta į priekį, pati G. Gurevičiūtė palinkėjo visiems, V. Rutkevič žodžiais, siekti savo everestų, o buvusi bibliotekos direktorė Violeta Skierienė kalbėjo, kad knyga tiesiog privalėjo būti išleista lietuviškai, ir ne kieno kito, o Plungės viešosios bibliotekos. Juk V. Rutkevič, kunigaikščių Oginskių dvaro administratoriaus ir orkestro muzikanto Jono Petkūno anūkė, gimė bibliotekos kaimynystėje, kitapus Babrungo.

Įdomu tai, kad lietuviškas knygos leidimas nebus pardavinėjamas. Plungės viešoji biblioteka po vieną jos egzempliorių skyrė visoms šalies bibliotekoms, be to, dovanojo ir privatiems asmenims, parėmusiems knygos leidimą.

Ankstyva vaikystė Plungėje

Pristatant knygą ne kartą dėkota visą laiką į priekį eiti skatinusiai V. Rutkevič pusseserei – šilutiškei Eugenijai Murauskienei. Moteris daug padėjo A. Kaminskai renkant informaciją apie Vandą, papasakojo apie jos gyvenimo tarpsnį Plungėje. Šilutiškė neatsisakė sudalyvauti ir lietuviško knygos leidimo pristatymo renginyje, jo dalyvius pakvietė apsilankyti buvusios Petkūnų sodybos vietoje, dabartinėje V. Rutkevič gatvelėje.

Čia gausiai susirinkusiems smalsuoliams moteris papasakojo, kad kai gimė Vanda, jai pačiai buvo vos treji su puse. Atvykusi su tėvais iš Panevėžio aplankyti Petkūnų ir jų pagausėjusius šeimos, mergaitė labai nusiminė, nes suaugusieji nedavė panešioti naujagimės.

„Pamenu, kad babunytė labai skaniai gamino. Kai atvažiuodavom, visad iš grietinėlės suplakdavo kažkokį skanėstą. Dar prisimenu ją sakydavus, kad nemoka lietuviškai – tik lenkiškai ir žemaitiškai“, – prisiminimais apie savo močiutę dalinosi E. Murauskienė.

Moteris rodė sodybos vietoje šalia namo pamatų išlikusią vienintelę gausiai derančią obelį. Šeimos valdomas sklypas užsibaigdavo ties Babrungu. Vyresnio amžiaus plungiškiai iki šiol atsimena, kad dabartinis Babrungo slėnis pokariu vadintas Petkūnų pieva.

Eugenija prisiminė name buvusią didžiulę ištaigą – po laiptais įrengtą tualetą, tačiau juo galėjo naudotis tik vaikai ir svečiai. Visi kiti turėjo traukti į lauko tualetą. Prasidėjus karo neramumams, Vandos šeima pasitraukė į Lenkiją. Po karo namas buvo nacionalizuotas, J. Petkūnui jame paliktas tik mažytis kambariukas.

Plungėje – trečią kartą

Atvykusi į knygos „Vanda. Pasakojimas apie stiprybę: gyvenimą ir mirtį. Vandos Rutkevič istorija“ pristatymą, jos autorė A. Kaminska suskaičiavo Plungėje viešinti jau trečią kartą. Pirmąjį lankėsi rinkdama medžiagą knygai, o antrą kartą čia viešėjo 2017 metais, kai atvyko pristatyti savo knygą „Wanda“.

Kaip paaiškėjo renginio metu, Lenkijoje yra nemažai rašyta apie V. Rutkevič, tačiau A. Kaminska vienintelė nusprendė aprašyti jos gyvenimo atkarpą, prabėgusią Plungėje. Renginio dalyviai teiravosi autorės, kaip apskritai jai kilo mintis rašyti apie Vandą, A. Kaminskos žodžiais, nepaprastai stiprią ir užsispyrusią moterį, jos aistrą kalnams ir už šią aistrą savo gyvybe sumokėtą didžiausią kainą.

Autorė pasakojo ieškojusi įdomių moterų asmenybių ir taip užsikabinusi už Vandos. Buvo akivaizdu, kad bėgant metams ši buvusi alpinizmo legenda prisimenama vis rečiau, šis faktas ir paskatino A. Kaminską parašyti knygą apie ją. Knyga tapo bestseleriu, po jos pasirodymo apie Vandą sukurti du spektakliai ir filmas, pernai Lenkijoje minėti V. Rutkevič metai, ta proga ne vienai gatvei suteiktas V. Rutkevič pavadinimas. Beje, tokiu pavadinimu trumputė gatvelė, vedanti pro buvusią Petkūnų sodybą, pavadinta ir Plungėje.

Prisiminė ir alpinistai

Į knygos pristatymą Plungėje atvyko ir nemažas būrys alpinistų. O vienam iš jų dėkota prisidėjus prie knygos leidimo.

Kaip papasakojo O. Juozapaitienė, lenkiškos knygos vidinį viršelį puošia pačios V. Rutkevič darytos Anapurnos nuotraukos, tačiau leidžiant knygą lietuvių kalba nepavyko rasti šios nuotraukos originalo. Čia į pagalbą atskubėjo alpinistas ir keliautojas Vytautas Bukauskas. Viršelyje įkomponuota jo daryta Anapurnos nuotrauka, priekiniame vidiniame viršelyje įamžintas Everestas, nes Vanda buvo pirmoji europietė moteris, įkopusi į šią viršukalnę, o galiniame – Kančendžunga, amžiams priglaudusi garsiąją alpinistę.

Pakviestas pasisakyti, alpinistas ir keliautojas V. Bukauskas kalbėjo, kad gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Vienas jų įvyko 1988 m., kai visai atsitiktinai jam teko sudalyvauti V. Rukevič paskaitoje Vilniuje, „Žinijos“ draugijoje. Pasak alpinisto, būtent po šios paskaitos jis ir pats susidomėjo Himalajais.

Dar sykį jųdviejų keliai susikirto Elbruse, kada įvyko skaudi nelaimė – V. Rutkevič nutrenkė nuo kalno dideliu greičiu leidęsis slidininkas. Tada, V. Bukausko žodžiais, vyko moters gelbėjimo operacija.

Kitas į knygos pristatymą atvykęs alpinistas Vilius Šeduikis atskleidė pats prisidėjęs prie minėtos paskaitos organizavimo. V. Rutkevič tada buvo pirmo ryškumo alpinizmo žvaigždė.

„Man pavyko suorganizuoti, kad su Vanda susitiktų ir Lietuvos sporto vadai. Jiems viešnia atkakliai aiškino, kad lietuviai jau pribrendo kopti į Everestą. Ir tai, kad po to prasidėjo Everesto epopėja, buvo Vandos nuopelnas“, – kalbėjo alpinistas.

V. Šeduikis priminė ir tai, kaip E. Murauskienė Vandai į Vilnių atvežė ir norėjo įteikti magnolijos sodinuką, tačiau viešnia juo nesusižavėjo. Dovana atiteko V. Šeduikiui, buvo pasodinta jo sode ir iki šiol jį puošia.