Naujausios
Pristatyti savo kūrinį praėjusį penktadienį į Plungę atvyko pats jo autorius. Menininkas pasakojo šiuo metu gyvenantis Šiauliuose, tačiau stipriausią ryšį jaučiantis su savo vaikystės vasarų Kurtuvėnų vienkiemiu, kurį sapnuoja iki šiol – apsuptą pelkių ir Antrojo pasaulinio karo išdarkytų miškų, kuriuose tyrinėjo laiko tėkmėje baigiančius užakti apkasus, žydų žudynių vietas.
Iš šių vaikystės potyrių vėliau gimė ne vienas menininko darbų ciklas: „Rezistencija“, „Žydai“, „Telvisotas“. M. Lukošaitis juos nutapė pieštuku ant A4 formato popieriaus lapų, tad daugelis nustemba išgirdę, kad šiauliškis studijavo ne piešimą, o skulptūrą. Vis tik menininkas sako vieną dieną suvokęs, jog skulptoriumi niekada nebus.
„Visko esu ragavęs – ir performansus bandžiau, ir skulptūrą. Dabar atsirado kompiuterinė grafika, bet visada greta buvo ir piešimas. Buvo toks metas, kai kartojau sau, jog nemoku piešti, bet, laimei, pasisekė sutikti puikių dėstytojų, kurie leido suprasti, jog galima nemokėti kažkokios technikos, o ne pačio piešimo proceso“, – M. Lukošaitis kalbėjo apie savo studijų ieškojimus.
Tik tada, kai menininko darbai imti eksponuoti pasaulinėse parodų salėse, jis sako galutinai suvokęs, kad piešimas yra visiškai pilnavertis žanras ir ne jokia pagalbinė priemonė eskizams kurti. O dabar doktorantūroje studijuojantis piešimo strategijas – kaip pats sakė, tyrinėjantis piešimą iki piešimo, kaip piešėjas nusiteikia piešiniui, ką daro, kad jis suskambėtų ir panašiai.
Įdomi M. Lukošaičio „Partizanų“ ciklo istorija. Šiauliškis pasakojo jį kurti pradėjęs Lietuvai tik įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, kai buvo aktualūs mūsų tautos savarankiškumo ir tapatybės klausimai, tad menininko gvildenamos rezistencijos temos liko neišgirstos. Ciklas buvo eksponuotas Šiuolaikiniame meno centre ir ten sužavėjo užsienio parodų kuratorius, taip M. Lukošaičio piešiniai atsidūrė San Paulo (Brazilija) bienalėje, galiausiai visą ciklą įsigijo Louisianos modernaus meno muziejus Danijoje.
„O dabar rezistencijos tema – ir pas mus ant bangos. Aš anksčiau pajaučiu tą įtampą, ją vizualizuoju. Tas pats buvo ir su holokausto tema – kai pradėjau piešti, niekas daug apie ją nešnekėjo, vėliau tik įsisiūbavo. Iš kur tas pajutimas? Kažkaip natūraliai kontekstai susidėlioja, vyksta politiniai, socialiniai lūžiai, atsiveria tam tikros perspektyvos, pradedi justi, kad taip bus. O paišydamas Astravo atominę elektrinę netgi užbėgu į priekį, rodydamas, kad ta elektrinė vieną dieną išlėks į orą“, – kalbėjo menininkas.
Pasak jo, Ukrainoje prasidėjęs karas visai kitom spalvom nušvietė ir istorinius įvykius. „Tai, kas buvo tada, ir kas vyksta dabar, susiplojo į vieną. Antrasis pasaulinis karas man nebėra kaip praeitis, o visiška dabartis. Lyg koks pulsavimas: kuriam laikui buvo nurimę, užaugo medžiai, pasimiršo negandos, bet vėl staiga krinta bombos. Tada ir supranti, kad rezistencija, holokaustas yra ne praeitis, o visiška karo Ukrainoje dabartis.“
Šiauliškis atskleidė viena ausimi negirdintis, todėl neišsiverčiantis be klausos aparato. Vis tik šis nepatogumas nesutrukdė atrasti, kad apie piešinio sėkmę ar nesėkmę galima nuspėti vien iš... garso.
„Kartais pradedi štrichuoti pieštuku ir girdi, kad gerai pagavai ritmą, tada mąstai – kad tik kas nesutrukdytų, kad nepamestum to ritmo. O skaitmena, kokias galimybes ji siūlytų, neturi to medžiagiškumo. Todėl man įdomu, kaip kurs ateinančios kartos, neturėjusios sąveikos su medžiagom, nepačiupinėjusios akmens, medžio, paprasto pieštuko“, – svarstė M. Lukošaitis.