Naujausios
Ilgai laukta paroda Plungėje
Parodą plungiškiams pristatė jos kuratorė dr. Auksė Kapočiutė-Vaitkuvienė. O restauratoriai ir muziejininkai Paulius Steponavičius ir Vytenis Lukšys į atidarymą atvykusius mokinius, mokytojus ir visus susirinkusiuosius supažindino su parodos eksponatais – ne tik su afišomis, bet ir su mechaniniais muzikos instrumentais, pademonstravo, kaip kai kurie iš jų veikia.
Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė prisipažino, kad vos išgirdusi apie šią parodą žinojo, jog nori ją pamatyti ir Plungėje.
„Mes kaip muziejininkai daug metų domėjomės ir žinojome, kad Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje yra sukaupta plati XIX a. antrosios pusės afišų kolekcija. Svajojome ją eksponuoti ir savo mieste. Todėl prieš metus sulaukę dr. Auksės Kapočiūtės-Vaitkuvienės skambučio ir pasiūlymo nedvejodami sutikome“, – pasakojo J. Skurdauskienė.
Labai įdomių ir naudingų dalykų šioje parodoje gali rasti ne tik moksleiviai, bet ir muzikos, literatūros, istorijos, fizikos, užsienio kalbų mokytojai, net išrankiausi istorijos ir kultūros gurmanai.
Pasak J. Skurdauskienės, ši paroda – tarsi savotiškas portalas, kuriuo galima nusikelti du šimtmečius atgal ir išvysti lietuviško žodžio triumfą, taip pat daugiakalbę to meto luominę visuomenę ir jau artėjančią jos pabaigą, kilminguosius miestiečius, norinčius viešai kalbėti, rašyti, vaidinti lietuvių kalba, ūkininkus, prispaustus Rusijos imperijos represijų, ir kilmingus lituanistinio sąjūdžio rėmėjus, kompozitorius, kurie kūrė įkvėpti lietuviškos kultūros.
Dr. A. Kapočiūtė-Vaitkuvienė papasakojo, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus turi sukaupęs net 2 400 afišų. Ilgą laiką jos gulėjo muziejuje nejudinamos, sudėtos į kartoninius aplankalus.
2008 metais šis muziejus pirmasis Lietuvoje pradėjo skaitmeninti savo rinkinius. Ir pradėjo būtent nuo šių afišų. Tais pačiais metais įvyko ir pirmoji paroda, o nuo 2021-ųjų ji keliauja po Lietuvos dvarus.
Pirmieji žingsniai teatro scenoje
„Šioje kolekcijoje vienintelė lietuviška mėgėjų teatro afiša buvo spektaklio „Amerika pirtyje“, suvaidinto 1899 metais rugpjūčio 20-ąją Palangoje, grafo daržinėje. Kodėl Palangoje? Kadangi Vilniaus gubernijoje nebuvo įmanoma gauti leidimo dėl tuo metu galiojančio spaudos draudimo įstatymo, o Kuršų gubernijoje jis negaliojo“, – pasakojo parodos kuratorė.
Nors leidimas ir buvo gautas, o spektaklis sėkmingai suvaidintas, vėliau didžioji dalis aktorių buvo ištremti į Sibirą ir patyrė persekiojimus. Dalies jų likimai nėra žinomi.
Žvelgiant į pirmojo lietuviško spektaklio afišą, ypatingai tiems, kurie buvo skaitę Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimus, iškart iškyla jos pasakojimas apie aktorius kamavusį jaudulį ir nežinomybę, dvejones, ar ateis publika, ar spektaklis iš viso įvyks.
„Publika, kuri nedrąsiai prieš spektaklį ėjo ratu aplink tvora aptvertą teritoriją ir pro tvoros plyšį smalsiai stebėjo, kas išdrįs pirmasis ateiti ir atsisėsti. Tik tada, kai aktoriai pamatė, jog į teatrą atėjo ir pirmieji atsisėdo kunigaikščiai Oginskiai, giliai atsiduso ir suprato – spektaklis įvyks“, – kalbėjo J. Skurdauskienė.
Parodoje matysite ir afišas, reklamuojančias pirmuosius telefonus. Įdomu tai, kad praėjus vos trims metams nuo šių reklamų pasirodymo, telefonas suskambo ir M. Oginskio rūmuose Plungėje.
Iš didikų rūmų – plačiajai visuomenei
Parodos pristatyme kalbėta ir apie muziką, kuri iki XV–XVI a. buvo tik karalių privilegija, vėliau tapo prieinama didikams, o nuo XIX a. – dar platesniam žmonių ratui.
Rūmų šeimininkai stengėsi išlaikyti tą senąją privilegijuotos klasės asmenų tradiciją, kur kilminguose namuose skambėjo ne šiaip mechaninė, o gyva, dvaro orkestrų atliekama muzika.
Parodoje eksponuojami unikalūs, revoliucinį perversmą žmonių gyvenime sukėlę mokslo išradimai: pirmieji žmogaus ir gyvą garsą įrašantys ir transliuojantys aparatai.
Pristatomos XIX a. vidurio Lietuvoje paplitusios filharmonijos, pianola bei mechaniniai instrumentai. Siekiant atkurti to laiko nuotaiką, eksponuojami autentiški baldai, laikrodis, įvairūs dailės kūriniai.
Restauratorius ir muziejininkas P. Steponavičius papasakojo, kad su kolega V. Lukšiu labai kruopščiai rinko senovinius baldus, atitinkančius to meto dvasią. Bandė atkurti vaizdą, kaip žmonės gyveno prieš šimtą ar net du šimtus metų.
„Kad ir kiek pasaulio šalių beaplankytumėte, gražesnio krašto už Lietuvą nerasite, tad linkėčiau jums susipažinus su šia paroda suprasti, kad šie žmonės, dvarininkai, visi kažkokia dalimi yra prisidėję prie savo krašto puoselėjimo, o mes turime išlaikyti tą liniją, kultūrą, kalbą ir, svarbiausia, ištikimai likti lietuviais“, – sakė P. Steponavičius.
XIX a. afišų kolekcija, menanti apie to meto Lietuvos kultūrinį gyvenimą, ir instrumentai, Žemaičių dailės muziejuje bus eksponuojami iki kitų metų vasario 14 dienos.