Kū­ry­biš­ka Si­mo­nos kas­die­ny­bė: ner­ti žais­lai ir sal­dūs ar­bū­zai

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kai­mo ty­los ir ra­my­bės ne­keis­tų į nie­ką

S. Vieš­niaus­kie­nės gim­ti­nė – Rie­ta­vas, ji užau­go Sau­liaus ir Ra­sos Mi­ka­laus­kų šei­mo­je kar­tu su dar tri­mis se­se­ri­mis. Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je bai­gu­si 10-tą kla­sę, bar­me­nės moks­lų krims­ti at­vy­ko į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą. Vis­gi ši pro­fe­si­ja ne­su­ža­vė­jo.

„Po moks­lų bai­gi­mo grį­žau at­gal į Rie­ta­vą ir pra­dė­jau dirb­ti pre­ky­bos cent­re IKI. Vė­liau su­lau­kė­me pir­ma­gi­mės ir kai po vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų su­grį­žau į dar­bą, su­pra­tau, kad sam­dy­ti auk­lę yra per­ne­lyg nuo­sto­lin­ga. Te­ko ieš­ko­ti ki­to­kių spren­di­mų“, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kė.