Laikas, kuris visada su tavimi
Į klausimus atsako Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ.
– Apie Jūsų veiklą Šiaulių universitete, Šiaulių mieste ir Lietuvoje daugelis puikiai žino, tik niekaip nesupranta, kaip visur suspėjate: ir mokslo tyrinėjimais užsiimate, ir straipsnius rašote, leidinius rengiate, ir paskaitas skaitote, ir katedrai vadovaujate, ir… Galėtume dar vardinti ir vardinti įvairias Jūsų veiklos sritis. Kiek valandų dirbate per parą? Kaip nepritrūksta laiko? Viską gerai suplanuojate?
– Nesu labai gera planuotoja: tenka aukoti vakarus, savaitgalius, atostogas… Nežinau, ar tai gerai. Tiesą sakant, visada pavydėjau tokio darbo, kai užveri namų duris – ir gali veikti tik tai, kas skirta sau, namams, šeimai. O čia – visada „dega lemputė galvoje“: tas rūpestis, anas, trečias. Mažiausiai valanda laiko per dieną prabėga prie kompiuterio dalykiniam susirašinėjimui…
Labiausiai gaila, kad būtent mokslo tyrinėjimams, kūrybai, ramiam, lėtam darbui laiko lieka ne tiek, kiek jo reikėtų. Laikas taip supresuotas, ir kartais nebėra kada pažvelgti į rudenėjantį dangų, krintantį lapą. Mane dažnai nustebina Ginkūnų ežeras, prie kurio gyvenu, galima sakyti, beveik visą gyvenimą. Kartais pasigrožiu nuostabiu mėnesienos taku, kartais didelėmis bangomis ar žibančiu vandens paviršiumi, vieniša valtele… Tada labai nustembu tuo, kad ežero nematau kasdien, kartais net ištisomis savaitėmis, o juk jis yra! Štai kaip galva prikimšta visko – nebematai to, kas, atrodo, neišvengiamai turi būti pamatoma kasdien…
Man labai įstrigo sykį girdėti aktorės Olitos Dautartaitės žodžiai apie laiką, kurį kam nors skiri. Nebepamenu tiksliai situacijos, bet ji vieną kolegą pakvietė į savo spektaklį (ar kitą renginį). Šiam atsisakius („O, neturiu laiko…“), Olita su jai būdingomis intonacijomis pasakė: „Bet juk laikas visada su tavimi!“ Šventa tiesa, laikas iš tiesų yra mūsų, o skirstome jį taip, kaip mokame, kaip norime. Jei nemokame, jei nepasirenkame prioritetų, tai patys esame kalti. Kalti, nes norime aprėpti per daug, kalti, kad nemokame atsisakyti, kalti, kad laisvalaikį iššvaistome bet kam, o ne tam, ko tikrai norėtume.
Tas pat pasakytina ir apie darbo laiką: ar mokame dirbti produktyviai, ar neišblaško tūkstančiai smulkmenų, ar energija neiššvaistoma mažai reikšmingiems dalykams? Deja, dirbant administracinį darbą yra labai daug biurokratinių ir panašių įpareigojimų, vienadienių rūpesčių, darbų darbelių, kuriuos privalai padaryti pirmiausiai, nes žinai, kad tai tavo pareiga ir kas, jei ne tu, tai atliks? Objektyviai žiūrint, dėstytojai yra labai apkrauti, jau ir knygą skaityti savo malonumui – prabanga (daug kas iš skaitytinų knygų atidedama vasarai, o ir ji per trumpa…).
– Kuri iš Jūsų veiklos ir mokslinių interesų sričių Jums mieliausia? Jei būtų galimybė, kuriai skirtumėte daugiausia laiko?
– Visą gyvenimą daugiausiai tyrinėjau XIX a. (bet ir ne tik XIX a.) lietuvių literatūros didaktinius bei komunikacinius aspektus. O juk yra taip: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Iš to apginta daktaro disertacija, parašyta studijų knygų, parengta paskaitų kursų, jos skaitytos ir skaitomos tiek studentams, tiek plačiajai auditorijai.
Pamenu, su kokiu susidomėjimu Trečiojo amžiaus universiteto studentai klausė kurso „XIX a. lietuvių didaktinė proza“. Atrodytų, ir Motiejus Valančius, ir Simonas Daukantas žinomi, bet kitas rakursas gali būti įdomus. O Antanas Tatarė, Petras Gomaliauskis, Juozapas Silvestras Dovydaitis ir jų kūryba, veikla iš viso menkai težinomi. Man tie kūrėjai labai įdomūs, verti suaktualinimo, jų kūryba verta analizės.
Kitas labai man įdomus darbo baras – vaikų literatūros tyrimai. Jau praėjo laikai, kai reikėjo įrodinėti, kad ir vaikų literatūra – rimtas studijų objektas. Šiandien jis, ko gero, kaip niekada anksčiau yra tyrinėjamas, o ir pati vaikų literatūra tampa labiau matoma ir vertinama. Tą įrodo ir pagaliau paskirta nacionalinė premija vaikų rašytojai Ramutei Skučaitei.
Vaikų literatūra gali būti paprasta (ji turi būti suprantama adresatui), bet ne prasta, čia irgi parašoma šedevrų, yra tvirtas vaikų literatūros klasikos laukas (ir lietuvių, ir pasaulinėje vaikų literatūroje). Kaip jo netyrinėti? O be to, būtent vaikų literatūra turi būti privalomai žinoma plačiajai visuomenei – juk tėvai (o jie ne visi yra filologai) perka knygas vaikams, yra atsakingi už vaikų literatūrinį lavinimą. Esu mačiusi knygynuose ir liūdnų vaizdelių: mama perka grafomanišką, prastą knygą (bet gražiai išleistą, aukštos poligrafinės kokybės), o lentynoje dūlėti palieka nuostabų kūrinį, kurį ir ji pati su malonumu galėtų perskaityti. Tad norisi rašyti apie tas knygas, kurios yra puikios, vertos mūsų vaikų.
Vilioja ir reklamos tyrimai. Reklama – mūsų artimiausia kultūra, sako Jacques Séguéla, žymus reklamos kūrėjas. Klasikinių didžiųjų rašytojų kūrinių gali likti, deja, taip ir neperskaitęs, o reklamas mes visi žinome kone atmintinai. Jos mums daro stiprią įtaką, nors mes to ir nenorime pripažinti. O kartais gera reklama laviruoja ant meno ribos (pavyzdžiui, itin estetiškos italų Lavazzza‘os kavos reklamos, kuriamos aukščiausio rango fotomenininkų, kitos – įdomios savo pasakojimu, šmaikštumu, literatūriškumu (itin pavykusi Tele 2 reklaminė strategija)). Reklama ne vien įsiūlo prekę, ji veikia mūsų jausmus, formuoja vertybių sistemą, galima sakyti, įsigraužia į mūsų gyvenimus.
O didaktinių ir komunikacinių aspektų galima rasti ir lietuvių literatūros, ir atskirai – vaikų literatūros, ir reklamos lauke. Reikėtų trijų gyvenimų, kad galėtum viskam vienodai atsiduoti. Bet gal būdinga žmogui turėti platų interesų lauką?
Mane stebina ir net glumina didžių mokslininkų darbai ir užmojai: štai A. J. Greimas kaip semiotikas domėjosi ir mada, ir lietuvių mitologija, ir lietuvių grožine kūryba, o pavarčius, pavyzdžiui, Viačeslavo Ivanovo akademinius raštus kvapą užgniaužia jo interesų lauko horizontai – nuo Boriso Pasternako poetikos iki kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino kino estetikos tyrimų ar Marinos Cvetajevos vertimų analizės… Semiotika gali pasitarnauti tiems, kas nori tyrinėti įvairius diskursus, ne tik literatūrinius. Iš didžiųjų mokomės, bet, žinoma, problemiška, nelengva suderinti gylį ir plotį…
– Profesorius – aukščiausios pedagoginės pareigos. Mokslų daktaras – aukščiausias akademinis laipsnis. Ar tokius aukščiausius laipsnius turintis žmogus dar „žino“, kas yra laisvalaikis, pomėgiai (hobis)?
– Mėgstu skaityti neskubėdama. Laisvalaikiui neretai pasirenku visai neliteratūrinius tekstus. Pavyzdžiui, esu prisiekusi žurnalo „National Geographic“ skaitytoja, esu perskaičiusi nuo pirmo iki paskutinio puslapio visus Lietuvoje išleistus numerius. Aukščiausias profesionalumo (ir nuotraukų, ir teksto) lygis, visiems rekomenduoju.
Dar mėgstu „Kultūros barus“ – būtent todėl, kad čia rašoma ir apie teatrą, muziejus, politiką… Grynai literatūriniai, ypač literatūrologiniai leidiniai – man jau darbas. Literatūros žurnalo skaitymo kaip laisvalaikio nesuvokiu…
Jeigu nebūčiau literatūros dėstytoja, visai save įsivaizduoju dirbančią, pavyzdžiui, botanikos sode. Mėgstu gėles, apskritai visus augalus, mėgstu tiesiog žiūrėti į juos, mąstyti, sėdėti nieko neveikdama… Man labai įdomu, kaip kokios gėlės vadinamos skirtinguose Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, ką vadinate šimtažiedžiais? Mano draugė iš Panevėžio tą gėlę vadina avyžėmis, dar kiti – anyžėmis… Kitur jos vadinamos žarijomis… Būtų įdomu sudaryti tokį saviveiklinį žodyną.
Dar labai mėgstu keliauti, pajusti vietos dvasią, koloritą. Gerai sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Pamatyti vaizdai nusėda kažkur giliai, jie jau visada su manimi, mano „vidinėje kolekcijoje“… Nė viena šalis ar Lietuvos vieta nėra manęs nuvylusi. Į visas jas norėčiau dar kada nors sugrįžti, bet, žinoma, tai nėra įmanoma. Užtat turiu gražių prisiminimų…
Dar mėgstu teatrą (malonu, kai gęsta šviesos, o tu nežinai, koks pasaulis tavęs laukia…), scenos dulkių kvapą, klasikinės muzikos koncertus (tą momentą, kai dar tik derinami muzikos instrumentai, ir visas grožis – dar prieš akis.) Ypač mėgstu styginių instrumentų skambesį…
Dabar tik susigriebiau, kad į literatūrą tarsi ir nebežiūriu kaip į malonumą, tai nėra gerai. Nes literatūra turi kelti malonius jausmus… Žinoma, malonumas – plati sąvoka, ypač kalbant apie literatūrą.
– Jūsų šeimoje – trys filologai. Iš jų – du profesoriai, humanitarinių mokslų daktarai. Jūsų vyras – Humanitarinio fakulteto dekanas prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Dukra Urtė – rašytoja Urtė Uliūnė, knygų vaikams autorė. Laimė ar nelaimė tiek daug filologų po vienu stogu?
– Savi pliusai, savi minusai. Smagu, kai galima pasikalbėti apie knygą, kokią nors filologinę problemą (pradedant kalbos kultūros klausimais, nelietuviškų pavardžių rašybos dilema ir baigiant ginčais dėl literatūros kūrinių, kino filmų, spektaklių ar atskirų autorių vertinimo), gerai, kai iš pusės žodžio suprantame, kokią knygą ir kodėl reikia nusipirkti (pavyzdžiui, Vilniaus knygų mugėje).
Bet vis dėlto trys filologai po vienu stogu – tai jau ir daug. Žinoma, tai sakau su šypsena, bet man labai įdomūs nefilologinio išsilavinimo žmonės: dailininkai, gydytojai, architektai, aktoriai… Ir kaimiečiai, neragavę jokių mokslų, bet kai jie prabyla, ypač senesni žmonės, nustembi – kaip kalba, ką sako, kaip moka paprastai ir aiškiai sudėlioti svarbiausius akcentus. Vis dėlto visi jie kitaip mato pasaulį, kitus dalykus iškelia – ir visada į tokį požiūrį verta įsižiūrėti, gal net pasimokyti.
O Urtei galiu tik palinkėti sėkmės. Ji, kaip sakoma, jau paleista strėlė, skrenda, kur jai lemta nuskristi. Tikiu, kad ji kažką savyje turi, yra šiek tiek… nefilologiška. Ji dar ir dabar, kaip vaikystėje, gelbsti sraiges nuo tako. Tai kažkas kita. Bet gal to ir reikia, kad galėtum rašyti?..
– „Atolankų“ leidėjai kartu su skaitytojais, sveikindami Jus su jubiliejumi, mano, kad šventėms per daug laiko neturite. Todėl smalsu bent trumpai sužinoti, kas ant Jūsų darbo stalo?
– Didysis darbas – monografija apie XIX a. lietuvių literatūros didaktinius ir komunikacinius aspektus, bent keletas straipsnių – apie Hansą Faladą, nuostabų vaikų rašytoją, „Rubinaičio“ žurnalui, apie duonos reklamas – rengiame kartu su profesoriumi Kazimieru Župerka (man didelė garbė, Kazimieras Župerka – vienas mano gyvenimo autoritetų), interviu su profesoriumi Vyteniu Rimkumi „Rubinaičio“ žurnalo rubrikai „Mano vaikystės skaitymai“…
Tolimose svajonėse – keista knyga apie Šiaulius, nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti, nes ne vien nuo manęs priklauso… Jau laikas mąstyti ir apie kitų metų Literatūros istorijos ir teorijos katedros tradicinę konferenciją. 2014 metais tai bus „Metų laikai kultūroje“, dedikuota Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinėms. Metų laikai – toks dažnas literatūros motyvas. O ruduo – tinkamas metas dar sykį pasižiūrėti vieną mano pačių mėgstamiausių, poetiškiausių lietuvių filmų „Mano vaikystės ruduo“, sukurtą pagal Juozo Apučio kūrybą…
Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS
Informacinis langelis:
Džiuljeta Maskuliūnienė, Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja.
Mokslinių interesų sritys: XIX–XX a. pradžios lietuvių literatūros istorijos procesai ir problemos; Didaktikos tradicija lietuvių literatūroje; Literatūrinė komunikacija; Viešoji kultūrinė komunikacija; Semiotiniai literatūrinės ir bendrosios kultūrinės komunikacijos tyrimai; Vaikų kultūra ir komunikacija; Lietuvių vaikų literatūros raida, vaikų prozos žanrų problemos.
Daugelio mokslo straipsnių, pranešimų, recenzijų autorė, mokslo ir mokomųjų leidinių sudarytoja, knygų autorė, randanti laiko susitikti su Šiaulių krašto ir miesto literatais, bibliotekininkais, pedagogais.
„Atolankų“ leidėjams malonu, kad Džiuljeta Maskuliūnienė yra daugelio straipsnių autorė, literatūrinių publikacijų konsultantė, Vieno eilėraščio konkurso vertinimo komisijos pirmininkė.
Profesorės knygos:
ü Dž. Maskuliūnienė, Didaktikos tradicija ir šviečiamosios tendencijos XIX.–XXI a. lietuvių literatūroje: Mokslo darbų apžvalga, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2012, 79 p.
ü Dž. Maskuliūnienė, Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2011, 296 p.
ü Dž. Maskuliūnienė, XIX a. lietuvių didaktinė proza: komunikacinis ir poetinis aspektai. Mokomoji knyga, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2007.
ü Dž. Maskuliūnienė, XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas. Mokomoji knyga, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005, 124 p.
Jono TAMULIO nuotr.
LAIKAS: Džiuljeta Maskuliūnienė apgailestauja, kad mokslo tyrinėjimams, kūrybai laiko lieka ne tiek, kiek norėtųsi.