Mu­zi­kos akor­dai pra­tur­ti­na sie­lą

Ge­di­mi­no NOR­VI­LO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Nuo vai­kys­tės au­go ly­di­mas mu­zi­kos

Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je, Ve­de­gė­nų kai­me, užau­gęs G. Nor­vi­las iki šiol jaut­riai pri­si­me­na sa­vo vai­kys­tę, ku­ri bu­vo ap­sup­ta įsta­bių mu­zi­kos gar­sų. Paš­ne­ko­vas tei­gia, kad jam pa­vyz­dys bu­vo vy­res­nio­ji se­suo Rai­mon­da, gro­ju­si akor­deo­nu.

„Mu­zi­ka mū­sų šei­mo­je vi­sa­da užė­mė svar­bią vie­tą, nuo ma­žų die­nų man ji bu­vo neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­lis. At­si­me­nu, kai se­sė Rai­mon­da pra­dė­jo gro­ti akor­deo­nu, tė­ve­lių ėmiau pri­myg­ti­nai pra­šy­ti, kad ir ma­ne už­ra­šy­tų į me­no mo­kyk­lą. La­bai no­rė­jau iš­mok­ti gro­ti for­te­pi­jo­nu, bet grį­žęs tė­tis pa­sa­kė, kad už­ra­šė į tri­mi­tų kla­sę. Tuo me­tu net ne­ži­no­jau, kaip šis mu­zi­kos inst­ru­men­tas at­ro­do, bet ma­ny­je gi­mė ne­nu­mal­do­mas smal­su­mą kuo grei­čiau iš­vys­ti jį ir iš­girs­ti jo skam­be­sį“, – pri­si­me­na rie­ta­viš­kis.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. lapkričio 11 d. numeryje (Nr. 87).