Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ju Si­gi­tu Pa­ruls­kiu

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Apie Ita­li­ją, sap­nus ir ke­lią

„Ne­se­niai bu­vau Ita­li­jo­je – žiū­rė­jau į tas baž­ny­čias, to­kio gro­žio… Toks jaus­mas, lyg gy­ven­tum mu­zie­ju­je, ki­ta­me lai­ke“, – įspū­džiais su skai­ty­to­jais kaip se­nas pa­žįs­ta­mas pra­dė­jo da­lin­tis ra­šy­to­jas. Pas­ta­ruo­ju me­tu daug fo­tog­ra­fuo­jan­tis bei fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą ne­se­niai iš­lei­dęs S. Pa­ruls­kis sa­kė, kad jį ste­bi­na ita­lų san­ty­kis su me­nu: „Užei­ni į baž­ny­čią, kur ka­bo XV–XVI a. pa­veiks­lai, ir nie­kas jų ne­sau­go. Toks pa­si­ti­kė­ji­mas žmo­gu­mi.“

Jo nau­jo­sios kny­gos pa­va­di­ni­mas taip pat ki­lo iš fo­tog­ra­fi­jos, ku­rių, be­je, yra ir kny­go­je („Įdė­jau, kad ne­bū­tų nuo­bo­du skai­ty­ti“, – sa­kė au­to­rius). Vie­no­je nuo­trau­ko­je ma­ty­ti prie tvo­ros pri­ra­kin­tas dvi­ra­tis. „Pa­gal­vo­jau – ką tas dvi­ra­tis sap­nuo­ja? Gal ke­lią. Ir pa­tys gra­žiau­si sap­nai, ko ge­ro, vi­sa­da yra apie ke­lią. Taip ir pa­va­di­nau kny­gą. Ji pa­ra­šy­ta pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu: ta keis­ta pan­de­mi­ja bu­vo kaip sap­nas – vis­kas lyg ir tik­ra, bet kar­tu ne­beaiš­ku, kas yra rea­ly­bė“, – sa­kė S. Pa­ruls­kis.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. lapkričio 04 d. numeryje (Nr. 85).