Prieš pat Vė­li­nes – džiu­gios per­mai­nos

Linos Ruibienės nuotr.

Skai­ty­to­jos tei­gi­mu, ju­dė­ji­mas mi­nė­tu ta­ku pa­lei ka­pi­nių tvo­rą ne­re­tai pri­me­na ekst­re­ma­lų žy­gį, o ne ra­mų ke­lia­vi­mą link ar­ti­mo­jo am­ži­no poil­sio vie­tos. Ta­kas nu­sė­tas gi­lio­mis duo­bė­mis, kai kur si­tua­ci­ją sun­ki­na se­nos at­si­ki­šu­sios ša­li­gat­vio ply­te­lės bei iš že­mės iš­lin­dę stam­būs ak­me­nys.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ku­rių ko­jos jau ne­bė­ra tvir­tos, o ir re­gė­ji­mas kar­tais pa­ve­da, kiek­vie­nas žings­nis šia­me ta­ke rei­ka­lau­ja mak­si­ma­lios kon­cent­ra­ci­jos. Vie­na ne­di­de­lė klai­da ar žings­nis į ša­lį čia ga­li baig­tis rim­ta trau­ma.