Rai­nių kan­ki­nius iš Pla­te­lių apy­lin­kių pri­si­me­nant

Nuot­rau­ka iš „Lie­tu­vių ar­chy­vo“

Tarp na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos ir SSRS 1939 m. rugp­jū­čio 23 d. Mask­vo­je pa­si­ra­šy­tas pa­ktas – ne­puo­li­mo su­tar­tis bei slap­ti pro­to­ko­lai, ku­rie vė­liau pa­va­din­ti Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktu, at­vė­ru­siu ke­lią į Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos pa­da­li­ji­mo pra­džią.

Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktas ne­tru­kus pra­dė­tas įgy­ven­din­ti, kai 1939 m. rug­sė­jo 1 d. na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja įsi­ver­žė į Len­ki­ją (ta die­na Eu­ro­po­je lai­ko­ma ka­ro pra­džia) ir jau rug­sė­jo 17d. iš ki­tos pu­sės Len­ki­ją už­puo­lė So­vie­tų Są­jun­ga. 1939 m. rug­sė­jo 28 d. (jau pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui) Vo­kie­ti­ja ir SSRS pa­si­ra­šė sie­nos ir drau­gys­tės su­tar­tį, pa­gal ku­rią Lie­tu­va ati­duo­ta So­vie­tų Są­jun­gos įta­kos sfe­rai.

Nie­ko ne­lauk­da­ma 1940 m. bir­že­lio 15 d., su­lau­žy­da­ma tarp­tau­ti­nes su­tar­tis, So­vie­tų Są­jun­ga į Lie­tu­vą įve­dė 150 tūks­tan­čių (apie 15 di­vi­zi­jų) rau­do­nar­mie­čių ir oku­pa­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­ką.

1940 m. lie­pos mė­ne­sį pra­si­dė­jo suė­mi­mai ir trė­mi­mai į Si­bi­rą, jau 1941 m. bir­že­lio 14 d. įga­vę di­de­lį mąs­tą.

Na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja, įgy­ven­din­da­ma Bar­ba­ro­sos pla­ną, 1941 m. bir­že­lio 22 d. įsi­ver­žė į Lie­tu­vą. Sku­bų ir chao­tiš­ką So­vie­tų Są­jun­gos ka­ri­nių da­li­nių, rep­re­si­nių struk­tū­rų ir ko­la­bo­ran­tų pa­si­trau­ki­mą pa­spar­ti­no jau ki­tą die­ną, bir­že­lio 22-ąją, Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­to (LAF) pa­skelb­ta su­ki­li­mo, dar ki­taip va­di­na­mo „Bir­že­lio su­ki­li­mu“), pra­džia Kau­ne, ne­tru­kus iš­pli­tu­si po vi­są Lie­tu­vą.

Tuo me­tu Tel­šių ka­lė­ji­me bu­vo įka­lin­tas bū­rys po­li­ti­nių ka­li­nių – už tai, kad my­lė­jo sa­vo vals­ty­bę, sa­vo kraš­tą. Tai bu­vo ink­ri­mi­nuo­ja­ma kaip nu­si­kals­ta­ma vei­ka, nu­kreip­ta prieš „tei­sė­tą esa­mą Ta­ry­bų val­džią“.

Di­džio­ji Tel­šių ka­lė­ji­me įka­lin­tų ir tų pa­čių 1941 me­tų bir­že­lio 25 d. Rai­nių miš­ke nu­kan­kin­tų po­li­ti­nių ka­li­nių da­lis bu­vo iš Šiau­rės va­ka­rų Že­mai­ti­jos, Tel­šių ir Kre­tin­gos ap­skri­ties (da­bar­ti­nių Tel­šių, Plun­gės, Kre­tin­gos, Skuo­do ra­jo­nų ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės. 1930 me­tais Lie­tu­va bu­vo pa­da­ly­ta į 23 ap­skri­tis. Skuo­do ra­jo­nas bu­vo pri­skir­tas Kre­tin­gos ap­skri­čiai. Iš di­des­nių gy­ven­vie­čių jai dar pri­klau­sė Dar­bė­nai, Gargž­dai, Ku­liai, Pla­te­liai, Sa­lan­tai, Šven­to­ji, Vei­vir­žė­nai).

Pa­tei­kiu ke­lių že­mai­čių kan­ki­nių, gy­ve­nu­sių Pla­te­lių vals­čiu­je, trum­pas biog­ra­fi­jas.

Bumb­lys Juo­zas – ūki­nin­ko sū­nus iš Ly­gių kai­mo, Pla­te­lių vals­čiaus. Pap­ras­tas ūki­nin­kas, ne­da­ly­va­vęs jo­kioj or­ga­ni­za­ci­joj. Suim­tas „už šmei­ži­mą So­vie­tų Są­jun­gos“, ma­tyt, kie­no nors įskųs­tas, suim­tas ir ka­lin­tas Tel­šių ka­lė­ji­me, 1941 m. bir­že­lio 25 d. nu­kan­kin­tas Rai­nių miš­ke.

Gal­di­kas Ka­zys – duo­me­nų apie jį nė­ra. Ka­lė­ji­me ras­ta­me są­ra­še pa­žy­mė­ta tik gy­ve­na­mo­ji vie­to­vė – Pla­te­liai.

Ka­zys Kat­kus, An­ta­no, g. 1901 m. – ūki­nin­kas, gy­ve­nęs Pae­že­rių kai­me, Pla­te­lių vals­čiu­je. Ve­dęs, li­ko žmo­na ir še­ši vai­kai. Bu­vo ak­ty­vus šau­lys, vie­tos šau­lių bū­rio va­das, nuo 1939 m. va­do­va­vo są­jun­gos Pla­te­lių sky­riui. 1941m. bir­že­lio 25 d. nu­žu­dy­tas Rai­nių miš­ke.

Ba­lys Kor­za – Pla­te­lių pa­što vir­ši­nin­kas, Šau­lių są­jun­gos Pla­te­lių bū­rio šau­lys, uo­lus lie­tu­viš­kos spau­dos pla­tin­to­jas. Žmo­nių ger­bia­mas ir my­li­mas. 1940 m. rug­sė­jo 7 d. suim­tas ir iš­siųs­tas į Tel­šių ka­lė­ji­mą. Nuo­lat bu­vo tar­do­mas ir kan­ki­na­mas kaip kontr­re­vo­liu­ci­nin­kas. 1941 m. bir­že­lio 25 d. nu­žu­dy­tas Rai­nių miš­ke.

1941 m. bir­že­lio 23 d. vo­kie­čiams užė­mus Plun­gę ir ar­tė­jant prie Tel­šių, vie­ti­nė NKVD nu­spren­dė va­do­vau­tis 1941 m. bir­že­lio 22 d. SSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo įsa­ku, ku­ria­me nu­ro­dy­ta vi­sas po­li­ti­nių ka­li­nių by­las per­duo­ti ka­ri­niams tri­bu­no­lams. Šie daž­niau­siai ka­li­niams skir­da­vo aukš­čiau­sią­ją baus­mę – su­šau­dy­mą. So­vie­tų sau­gu­mo NKVD do­ku­men­tuo­se tai bu­vo va­di­na­ma „ka­li­nių eva­kua­ci­ja pa­gal I ka­te­go­ri­ją“.

Tel­šiuo­se ka­lė­ję po­li­ti­niai ka­li­niai, su­ži­no­ję iš kai ku­rių ka­lė­ji­mo pri­žiū­rė­to­jų, kad prie Tel­šių spar­čiai ar­tė­ja na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nės da­li­niai ir kad Lie­tu­vo­je pa­skelb­tas su­ki­li­mas, su­ne­ri­mo, kas su jais bus (ir ne be pa­grin­do). Nu­jaus­da­mi kaž­ką ne­ge­ro, bir­že­lio 23 die­ną 10-os ka­me­ros po­li­ti­niai ka­li­niai ant aliu­mi­ni­nio du­be­nė­lio dug­no ašt­riu me­ta­li­niu daik­tu iš­rai­žė try­li­ka to­je ka­me­ro­je ka­lė­ju­sių ka­li­nių var­dus ir pa­var­des.

Jau ne­tru­kus, nak­tį iš bir­že­lio 24-osios į 25-ąją, iš ka­me­rų bu­vo kvie­čia­mi po vie­ną ka­li­nį, jiems už nu­ga­ros su­riš­tos ran­kos, už­kiš­tos bur­nos, kad ne­ga­lė­tų bal­su kaip nors pra­neš­ti, kas vyks­ta. Vi­sus su­gul­dė į ak­li­nai deng­tus ma­ši­nų kė­bu­lus ir ko­lo­na pa­ju­dė­jo link Rai­nių miš­ke­lio, kur iš anks­to bu­vo pa­ruoš­tos duo­bės. Po to pra­si­dė­jo ne­re­gė­to mas­to sa­dis­tiš­ki, žmo­giš­ką oru­mą že­mi­nan­tys kan­ki­ni­mai. Tik da­lis kan­ki­na­mų­jų mi­rė „pri­bai­giant “ šū­viu į pa­kau­šį.

Po ke­lių die­nų ma­si­nė­je kap­vie­tė ras­ti 73 su­mai­to­ti kū­nai. Jie bu­vo eks­hu­muo­ti, da­ly­vau­jant pro­ku­ra­tū­ros at­sto­vams ir liu­di­nin­kams juos ap­žiū­rė­jęs gy­dy­to­jas ap­ra­šė su­ža­lo­ji­mus.

Tie­sa, re­mian­tis vė­liau ras­tu są­ra­šu nu­žu­dy­tų po­li­ti­nių ka­li­nių tu­rė­jo bū­ti 76, tad iš­ki­lo klau­si­mas, kur din­go dar trys kū­nai. Ir tik vė­liau paaiš­kė­jo, kad ar­ti­mie­ji, pa­de­da­mi vie­tos gy­ven­to­jų, jų pa­lai­kus su šau­ti­nė­mis žaiz­do­mis su­ra­do už­kas­tus prie Džiu­gi­nė­nų kai­mo. Tai Pet­ras Sū­džius, Pet­ras Raz­gus ir Alek­sand­ras Vyš­niaus­kas.

Vi­siems trims, ki­lu­siems iš Pla­te­lių apy­lin­kių, kaž­ko­kiu bū­du pa­vy­ko pa­bėg­ti iš Tel­šių ka­lė­ji­mo. Pa­lei­di­mo ver­si­ja at­kren­ta, ka­dan­gi bu­de­liai stro­piai sau­go­jo pa­slap­ty sa­vo veiks­mus ir liu­di­nin­kų ne­pa­li­ko, ta­čiau ver­čia­mi kuo grei­čiau at­lik­ti sa­vo kru­vi­nus dar­bus, per sku­bė­ji­mą nak­ties tam­so­je ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti tri­jų pa­si­ša­li­nu­sių vy­rų. Šie sku­bė­da­mi pa­ke­le trau­kė į gim­tą­sias Pla­te­lių apy­lin­kes, ta­čiau prie Džiu­gi­nė­nų kai­mo bu­vo pa­ste­bė­ti be­si­trau­kian­čių nuo vo­kie­čių puo­li­mo rau­do­nar­mie­čių ka­rių, ku­rie sunk­ve­ži­miu va­žia­vo link Tel­šių ir sa­vo at­si­trau­ki­mo pyk­tį nak­ties prie­blan­do­je iš­lie­jo ant pa­bė­gė­lių, juos vie­to­je su­šau­dy­da­mi.

Vė­liau vi­sų tri­jų pa­lai­kai bu­vo per­lai­do­ti Ber­žo­ro kai­mo ka­pi­nė­se. Man šių as­me­nų pa­var­džių ne­te­ko ap­tik­ti nė vie­na­me pub­li­kuo­ta­me lei­di­ny­je apie Rai­nių tra­ge­di­ją. Tai su­ži­no­jau iš jau gar­bin­go am­žiaus jų vai­kų bei Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros 2010 m. An­ta­no Raz­gaus var­du iš­duo­to pa­žy­mė­ji­mo „Dėl ne­tei­sė­to ka­li­ni­mo“.

Tik pa­vie­ši­nus duo­me­nis apie Rai­nių tra­ge­di­ją, 1988 m. spa­lį bu­vęs NKVD-NKGB Tel­šių ap­skri­ties sky­riaus vir­ši­nin­kas ir vie­nas pa­grin­di­nių įta­ria­mų­jų Rai­nių žu­dy­nių or­ga­ni­za­vi­mu Pet­ras Ras­la­nas bu­vo tris­kart ap­klaus­tas. Ta­čiau 1991 m. va­sa­rą jis vi­siš­kai ne­si­slėp­da­mas iš­si­re­gist­ra­vo iš nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos, nu­ro­dy­da­mas, kad grįž­ta gy­ven­ti į Ru­si­ją, ir nie­kie­no ne­kliu­do­mas lais­vai iš­vy­ko!

Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas tik 2001 m. ba­lan­džio 5 d. vie­nin­te­lį esan­tį gy­vą bu­de­lį P. Ras­la­ną jam ne­da­ly­vau­jant pri­pa­ži­no oku­pa­ci­nei val­džiai prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių as­me­nų nu­žu­dy­mo or­ga­ni­za­to­riu­mi ir už akių nu­tei­sė ka­lė­ti iki gy­vos gal­vos.

Nuot­rau­ka iš Sil­vest­ro BAU­MI­LOS as­me­ni­nio al­bu­mo