Lopinėlis žemės sukiršino du ūkininkus

Ap­kal­ti­no su­mu­šus
Apie šių ūki­ninkų ne­su­ta­ri­mus pirmą­kart iš­gir­do­me dar prie­š did­žią­sias pra­ėju­sių metų šven­tes, kai į „Že­maitį“ kreipė­si pats M. Ka­mal­di­no­vas. Pas­kam­binęs ūki­nin­kas dre­ban­čiu bal­su pa­sa­ko­jo, į ko­kius ne­ma­lo­nu­mus įsivėlė, ir kvietė at­vyk­ti, nes vis­ko te­le­fo­nu neiš­pa­sa­kos.
Nu­vykę su­pra­to­me, kad vy­ro pe­čius už­gulė iš­ties ne­men­kos bėdos – V. Sas­naus­kas kal­ti­na jį su­trikd­žius svei­katą, dėl ko jis ilgą laiką neva ne­galė­jo dar­buo­tis sa­vo ūky­je ir sam­dė ki­tus žmo­nes. O tai jam esą la­bai bran­giai at­si­ėjo. Stam­bus ūki­nin­kas pa­ti­kinęs, kad sieks pra­ras­tus pi­ni­gus pri­si­teis­ti iš M. Ka­mal­di­no­vo.
„Pa­tikė­ki­te, aš to žmo­gaus nė neužk­liu­vau“, – žur­na­lis­tams kalbė­jo Lo­pai­čiuo­se kar­tu su žmo­na ūki­nin­kau­jan­tis M. Ka­mal­di­no­vas. Tie­sa, tąkart vy­ras ne­pa­no­ro vie­šin­ti šios is­to­ri­jos. „Ne­no­riu būti skun­di­ku. Dar pa­lau­ki­me“, – kalbė­jo su­trikęs. Jam pri­tarė ir su­tuok­tinė Vio­le­ta. Galbūt šei­ma gi­liai šir­dy­je dar tikė­jo, kad šis ne­ma­lo­nus įvy­kis kaž­ko­kiu būdu iš­sispręs.
Ta­čiau vi­sos vil­tys du­žo su­lau­kus kal­ti­na­mo­jo ak­to, ku­ria­me su­ra­šy­ta, kad V. Sas­naus­kas kal­ti­na M. Ka­mal­di­novą jį iš kerš­to su­mu­šus. Smur­tu pa­si­baigęs ūki­ninkų su­si­dūri­mas esą įvy­ko pra­ėju­sių metų ba­land­žio 19-osios va­karą ke­ly­je Pat­ve­rio kai­me. Kaip dėsto­ma kal­ti­na­ma­ja­me ak­te, M. Ka­mal­di­no­vas V. Sas­naus­kui į at­la­pus ki­bo dėl anks­tes­nio konf­lik­to. Esą vy­ras smogė kumš­čiu ūki­nin­kui į smakrą, dėl to šis neiš­laikė pu­siaus­vy­ros ir nu­kri­to ant žemės. Kris­da­mas iš­si­na­ri­no petį, su­si­mušė galvą bei plaš­taką, nu­si­laužė du dan­tis.
To­kiais kal­ti­ni­mais ne­galė­jo pa­tikė­ti nei M. Ka­mal­di­no­vas, nei jo su­tuok­tinė. Tiek vie­nas, tiek ki­tas aiš­ki­no, kad tą dieną V. Sas­naus­kas gir­tas ke­tur­ra­čiu siautė­jo po kaimą. Esą bu­vo at­vykęs ir į jų na­mus, kur jį pa­si­ti­ko Vio­le­ta. Pa­sak jos, ūki­nin­kas bu­vo aki­vaizd­žiai ne­blai­vus, kalbė­jo ne­riš­liai.
Su­tuok­ti­niai įsi­ti­kinę, kad V. Sas­naus­kas gir­tas va­žinė­da­mas lau­kais galė­jo kur nors nu­griū­ti ir su­si­ža­lo­ti, o da­bar ne­va viską ban­do su­vers­ti M. Ka­mal­di­no­vui, taip jam kerš­tau­da­mas.
Rei­ka­lau­ja ke­lių de­šim­čių tūkstan­čių
Kiek vėliau V. Sas­naus­kas pa­teikė M. Ka­mal­di­no­vui dar vieną staig­meną – kone 40-ies tūkst. eurų ci­vi­linį ieš­kinį. Tiek ūki­nin­kas įver­ti­no tur­tinę ir ne­tur­ti­nes ža­las. Esą dau­giau­siai at­si­ėjo at­ly­gi­ni­mas sam­do­mam žmo­gui ūkio dar­bams, ku­rių dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų jis ne­galė­jo dirb­ti pa­ts. Įdo­mi de­talė, kad V. Sas­naus­kas ne­va sam­dė ne ką kitą, o sa­vo brolį, taip pat ūki­ninką, ku­ris pa­gelbė­ti bro­liui lėkė net iš Jo­na­vos ra­jo­no...
„Šir­dis ne­ran­da vie­tos krūtinė­je. Dre­ba ran­kos ir ko­jos. Aš ne­ga­liu pa­tikė­ti to­kia ne­tei­sy­be. Bi­jau žmo­nai pra­si­tar­ti, ko­kių pi­nigų iš manęs no­ri Sas­naus­kas. Par­davęs visą ūkį tiek ne­su­rink­čiau. Iš kur pas žmogų tiek blo­gio. Skaud­žiau­sia, kad aš jo nė neužk­liu­vau. Be to, vi­sas kai­mas matė, kad Sas­naus­kas visą laiką pa­ts dir­bo dar­bus“, – ap­maudą lie­jo M. Ka­mal­di­no­vas.
Vis­kas dėl nuo­mo­ja­mos žemės
Lo­pai­tiš­kis ma­no, kad Tverų kraš­to ūki­nin­ko V. Sas­naus­ko rūstybę jis už­sit­raukė dėl jo nuo­mo­ja­mo žemės skly­po, kurį jo sa­vi­nin­kas klaipė­diš­kis pa­žadė­jo nuo kitų metų nuo­mo­ti jau M. Ka­mal­di­no­vui. Mai­nais už tai, kad šis pri­žiūrės ne tik žemę, bet ir seną klaipė­diš­kio so­dybą.
Nuo to esą vis­kas ir pra­si­dėjo. M. Ka­mal­di­no­vas pa­sa­ko­jo, kad ne­šio­da­mas pyktį užan­ty­je V. Sas­naus­kas, liau­diš­kai ta­riant, ėmė ka­binė­tis prie jo. Ka­dan­gi abiejų ūki­ninkų žemės ri­bo­ja­si, lop­tai­tiš­kio žod­žiais, V. Sas­naus­kas 2019-ai­siais sumąstė at­lik­ti sa­vo žemės skly­po geo­de­zi­nius ma­ta­vi­mus. Jie pa­rodė, kad M. Ka­mal­di­no­vo be­to­ni­niai kuo­lai sty­ro jau ne jo, o V. Sas­naus­ko žemė­je. Tad pa­sta­ra­sis pri­sakė juos per­kel­ti.
M. Ka­mal­di­no­vas pa­sa­ko­jo, jog į V. Sas­naus­ko žemę įlindęs bu­vo ne dau­giau kaip per pėdą, maž­daug 20 cm, be to, ne­ži­no­jo, kad že­mių ri­bos nėra tiks­lios. Juk pir­ko so­dybą su že­me, ku­ri jau bu­vo ap­tver­ta tvo­ra. Bet Ka­mal­di­no­vai su­ti­ko per­kel­ti kuo­lus. Tik sakė tai pa­da­ry­sian­tys pa­va­sarį, kai at­šils, nes žiemą to­kie dar­bai sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mi.
Apie vis dar jo žemė­je sty­ran­čius kuo­lus V. Sas­naus­kas pri­minė dar ne sykį. Pas­tarąjį kartą – minėtąją ba­land­žio 19-ąją. Sėdęs ant ke­tur­ra­čio ūki­nin­kas tądien įlėkė į Ka­mal­di­novų kiemą. Šei­mi­nin­kas tuo me­tu bu­vo iš­vykęs, tad ne­tikėtą sve­čią pa­si­ti­ko Vio­le­ta. Mo­te­ris pri­si­minė, kad į jų so­dybą įsi­veržęs ūki­nin­kas bu­vo aki­vaizd­žiai gir­tas, ag­re­sy­viai nu­si­teikęs. Nors kal­ba bu­vo ne­riš­li, ne­va gra­si­no bul­do­ze­riu nu­vers­ti jų žemės skly­pus ski­rian­čią tvorą, jei ši ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis ne­bus per­kel­ta.
Prig­ra­sinęs V. Sas­naus­kas iš kie­mo išrū­ko. Apie ne­ma­lonų ūki­nin­ko vi­zitą Vio­le­ta telefonu pa­sakė sa­vo vy­rui. Šis pa­si­ūlė kvies­ti po­li­ciją, ta­čiau mo­te­ris to ne­pa­darė. Ne­va ne­norė­jo pa­kenk­ti ūki­nin­kui.
Atėmė iš gir­to rak­tus
Apie po kaimą girtą ke­tur­ra­čiu be­si­va­žinė­jantį ūki­ninką M. Ka­mal­di­no­vas norė­jo pra­neš­ti pa­sta­ro­jo žmo­nai. Būtų siūlęs par­si­vež­ti su­tuok­tinį na­mo, kad ne­bau­gintų žmo­nių, ta­čiau mo­te­ris ra­ge­lio ne­kėlė. Ta­da M. Ka­mal­di­no­vas nu­tarė lėkti na­mo. O pa­ke­liui iš­vy­do vi­du­ry ke­lio, Pat­ve­rio kai­me, burz­giantį ke­tur­ratį, ant ku­rio pa­na­rinęs galvą sėdėjo V. Sas­naus­kas.
Lo­pa­tiš­kis pri­si­minė pri­ėjęs prie jo, už­ge­sinęs ke­tur­ra­čio va­riklį, o rak­tus, kad to­liau ne­va­žinėtų gir­tas kaip pėdas, iš­metęs į griovį. Ta­da esą pa­klausęs, ko blaš­ko­si po jo so­dybą ir gąsdi­na žmoną. M. Ka­mal­di­no­vas ne­neigė, kad jie­du su­si­vai­di­jo, kad jis mo­si­ka­vo ran­ko­mis, bet ranką prie šir­dies pri­dėjęs ti­ki­no, nie­ku gy­vu ūki­nin­ko ne­mušęs. Tik pa­gra­sinęs išk­vies­ti po­li­ciją. Ta­čiau V. Sas­naus­ko mal­dau­ja­mas to ne­padrė. M. Ka­mal­di­no­vui nu­mo­jus ran­ka ir įsėdus į sa­vo au­to­mo­bilį, vy­rai ne­va iš­sis­kirstė.
Kad V. Saus­naus­kas jį ap­kal­ti­no su­mu­šus, M. Ka­mal­di­no­vas su­ži­no­jo po jų su­si­dūri­mo pra­ėjus dau­giau nei mėne­siui – ge­gužės pa­bai­go­je ar bir­že­lio pra­džio­je, su­laukęs pa­reigūnų skam­bu­čio. Šie pra­nešė, kad jo ad­re­su pa­ra­šy­tas pa­reiš­ki­mas. Pri­si­minė, kad nuo to­kios nau­jie­nos jam akys ant kak­tos iš­šo­ko. Esą ne­galė­jo pa­tikė­ti, kaip to­li nu­ėjo pyktį jam lai­kan­tis ūki­nin­kas.
Iš pa­reigūnų M. Ka­mal­di­no­vas su­ži­no­jo, kad pa­reiš­kimą V. Sas­naus­kas pa­rašė ba­land­žio 27-ąją, nors į me­di­kus kreipė­si dar tą pa­tį ba­land­žio 19-osios va­karą. Li­go­ninė­je jam bu­vo nu­sta­ty­tas ir gir­tu­mas, ta­čiau ūki­nin­kas vėliau aiš­ki­no, kad su­muš­tas M. Ka­mal­di­no­vo jautė did­žiulį skausmą, todėl nu­tarė nu­mal­šin­ti jį deg­ti­ne. Šiai ne­padė­jus, iš­vy­ko į li­go­ninę.
M. Kama­l­di­no­vas pa­sa­ko­jo, jog iš vie­ti­nių žmo­nių iš­gir­do, kad V. Sas­naus­kas blaš­ko­si po kie­mus ieš­ko­da­mas, kas pa­liu­dytų ma­čius M. Ka­mal­di­novą jį mu­šant. Ir jam esą pa­vy­ko su­ras­ti žmo­nių, su­ti­ku­sių, lo­pa­tiš­kio žod­žiais, pa­me­luo­ti. Kaip vieną as­menį V. Sas­naus­kas įkal­binė­jo me­luo­ti, ne­va girdė­jo Ka­mal­di­novų gi­mi­naitė, gy­ve­nan­ti ta­me pa­čia­me na­me, kur ir minė­ta­sis as­muo.
Šios is­to­ri­jos tęsinį skai­ty­ki­te ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.