Rie­ta­vo mu­zie­ju­je – Žo­li­nės pa­svei­ki­ni­mas

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Vil­niu­je gy­ve­nan­ti ta­py­to­ja ir ver­tė­ja I. Jo­man­tie­nė pa­sa­ko­jo Rie­ta­ve at­si­dū­ru­si neat­si­tik­ti­nai. Iš šio mies­to ki­lęs jos su­tuok­ti­nis Alf­re­das. Vis dėl­to mo­te­ris sa­kė Že­mai­ti­ją at­ra­du­si ir pa­mi­lu­si dar iki pa­žin­ties su juo. Ją ypač ža­vi se­no­sios že­mai­tiš­kos baž­ny­čios, sak­ra­lio­ji ar­chi­tek­tū­ra ir pa­vel­das.

Sak­ra­lu­mo ne­trūks­ta ir mo­ters pa­veiks­luo­se. Nors čia do­mi­nuo­jan­ti te­ma yra gam­ta, ta­čiau daž­na­me ma­to­me lyg ne­no­rom iš žie­dų iš­ny­ran­čius ar gam­tos prie­globs­ty­je ra­miai be­siil­sin­čius se­nų­jų meist­rų drož­tus die­vu­kus, že­mai­tiš­kų baž­ny­tė­lių apy­brai­žas.

„Ty­ri­nė­da­ma Že­mai­ti­ją la­bai pa­mi­lau me­di­nę jos ar­chi­tek­tū­rą, ku­ri tar­si išau­ga iš gam­tos. Ko­kia nuo­sta­bi yra Ber­žo­ro baž­ny­čia, ji tei­kia Die­vo bu­vi­mo čia pat jaus­mą, o kar­tu yra la­bai tra­pi ir tas jos tra­pu­mas la­bai pa­na­šus į žmo­gaus“, – kal­bė­jo ta­py­to­ja.

Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu nu­skam­bė­jo ir pa­va­di­ni­mą pa­ro­dai da­vu­si 23-io­ji psal­mė, pa­sa­ko­jan­ti apie tai, kaip Vieš­pats ve­da žmo­ni­ją per dy­ku­mą, rū­pin­da­ma­sis ją pa­mai­tin­ti ir pa­gir­dy­ti.

Me­ni­nin­kė ir ver­tė­ja kal­bė­jo, kad šiuo­lai­ki­niam žmo­gui dy­ku­mos bai­mė yra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Tie­sa, dy­ku­ma ga­li tu­rė­ti įvai­rių for­mų: „Tai ga­li bū­ti mies­to, gelž­be­to­nio ir stik­lo dy­ku­ma, o kaip prieš­prie­ša jai – ma­ži ža­li mies­te­liai ir kai­mai, kur žmo­gus dar nė­ra pra­ra­dęs ry­šio su gam­ta. Ga­li bū­ti ir ki­to­kių dy­ku­mų: per­si­dir­bi­mo, dar­bo ir ru­ti­nos dy­ku­ma, kai ne­be­lie­ka lai­ko ir jė­gų ki­tiems da­ly­kams, ku­rie įkve­pia ir mai­ti­na dva­sią. Dy­ku­ma bū­na ir ta­da, kai ten­ka bū­ti tarp žmo­nių, ku­rie skir­tin­gai su­pran­ta ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mą. Ta­da vargs­ta­me. Prie­šy­bė tam yra bu­vi­mas bend­ra­min­čių ra­te ar bent jau ži­no­ji­mas, kad jų yra.“

Dai­li­nin­kė pa­si­džiau­gė tu­rin­ti ga­li­my­bę sa­vo ta­py­bos dar­bus eks­po­nuo­ti bū­tent čia, Že­mai­ti­jo­je, ku­rio­je ji daž­nai se­mia­si įkvė­pi­mo: ne tik gam­to­je ir ba­ro­ki­niuo­se baž­ny­čių pa­sta­tuo­se, bet ir bend­rau­da­ma su to­kiais žmo­nė­mis kaip Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas.

Apie įkvė­pi­mą, ry­šį su gam­ta bei gi­lų ti­kė­ji­mą kal­ba ir mo­ters pa­veiks­lai. I. Jo­man­tie­nė ta­po di­džiu­les, ryš­kias, nuo žy­dė­ji­mo ap­sun­ku­sias gė­lių puokš­tes. „Že­mai­čiui“ dai­li­nin­kė pa­sa­ko­jo ta­pan­ti dau­giau­siai va­sa­ros lai­ko­tar­piu, nes ta­da yra dau­giau­siai švie­sos. Jos mo­de­liais tam­pa su vy­ru so­de­ly­je Vil­niu­je už­siau­gin­tos gė­lės, žo­ly­nai. Neat­si­tik­ti­nai pa­ro­dą nu­tar­ta pri­sta­ty­ti prieš pat Žo­li­nę, kai baž­ny­čio­se šven­ti­na­mi įvai­rūs žo­ly­nai, o se­no­vė­je šią die­ną dė­ko­ta die­vams už gau­sų der­lių.

Pa­ro­dos au­to­rė su­si­rin­ku­siuo­sius kvie­tė ne tik pa­si­gro­žė­ti pa­veiks­lais, bet ir pa­var­ty­ti jos vers­tas kny­gas, me­no ka­ta­lo­gus. Mo­te­ris dir­ba ver­tė­ja, ver­čia iš ang­lų kal­bos į lie­tu­vių – dau­giau­siai su me­no is­to­ri­ja su­si­ju­sias kny­gas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.