Sau­gu­mui įda­vė ir tė­vą, ir bro­lį

Ri­man­to MĖ­ČIAUS nuo­tr.

Is­to­ri­jos pėd­sa­kais

Ypač daug iš­da­vys­čių, dėl ku­rių žmo­nės pa­tir­da­vo smur­tą, kan­čias, o ne­re­tai pra­ras­da­vo ir sa­vo gy­vas­tį, pa­si­tai­ky­da­vo po­ka­rio me­tais, kai mū­sų kraš­te šei­mi­nin­ka­vo oku­pan­tai. Jie nė­rė­si iš kai­lio, kad tik už­slo­pin­tų mū­sų lais­vės ko­vo­to­jų pa­si­prie­ši­ni­mą. Atė­jū­nams iš Ry­tų ti­ko vi­sos prie­mo­nės – nuo žmo­nių tar­pu­sa­vio kir­ši­ni­mo iki bru­ta­laus par­ti­za­nų ir jų rė­mė­jų nai­ki­ni­mo.

1947 m. bu­vo su­nai­kin­tas Že­mai­čių par­ti­za­nų apy­gar­dos šta­bas. Is­to­ri­kai pa­brė­žia, jog MGB tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti dėl pla­taus agen­tų tink­lo – tais me­tais kai ku­rio­se par­ti­za­nų kuo­po­se sau­gu­mas jau tu­rė­jo sa­vo agen­tų. Tik per ke­lis tų me­tų mė­ne­sius Že­mai­čių apy­gar­do­je žu­vo apie 200 par­ti­za­nų, o apie pus­sep­tin­to šim­to lais­vės ko­vo­to­jų, jų ry­ši­nin­kų ir rė­mė­jų bu­vo suim­ti, tar­do­mi, kan­ki­na­mi, tre­mia­mi.