„Visa misija – vienas didelis įvykis“

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Pau­liaus GA­DEI­KIO ar­chy­vo
„Mi­si­jos Si­bi­ras“ ko­man­da eks­pe­di­ci­jo­je pra­lei­do 11 die­nų
Lie­pos pa­bai­go­je Vil­niaus oro uos­te džiaugs­min­gai su­tik­ti jau aš­tuo­nio­lik­to­sios eks­pe­di­ci­jos „Mi­si­ja Si­bi­ras'19“ da­ly­viai. Tarp še­šio­li­kos mi­si­jon vy­ku­sių jau­nų žmo­nių – ir tris­de­šimt­me­tis plun­giš­kis Pau­lius Ga­dei­kis.
Pri­min­si­me, kad Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos am­ba­sa­da jau ant­rus me­tus eks­pe­di­ci­jos da­ly­viams at­si­sa­ko iš­duo­ti vi­zas. Per­nykš­tei ko­man­dai, ku­rio­je bu­vo ir plun­giš­kis Ka­ro­lis Ku­bi­lius, tai bu­vo ypač ne­ti­kė­tas akib­rokš­tas. O šių­me­ti­nė to­kiam am­ba­sa­dos at­sa­kui jau bu­vo pa­si­ren­gu­si, tad ke­lio­nę iš­syk pla­na­vo dviem kryp­ti­mis – į Kras­no­jars­ką Ru­si­jo­je ar­ba į Ka­zachs­ta­ną. Ru­si­jai neį­si­lei­dus, lie­pos 17-ąją Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je „Mi­si­ja Si­bi­ras'19“ iš­ly­dė­ta į Ka­zachs­ta­no Ka­ra­gan­dos apy­lin­kes. Apie eks­pe­di­ci­ją ir iš jos par­si­vež­tus įspū­džius – in­ter­viu su plun­giš­kiu Pau­liu­mi.

– Prieš pra­dė­da­mas da­lin­tis eks­pe­di­ci­jos įspū­džiais, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve ir apie tai, ka­da, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gi­mė min­tis įsi­trauk­ti į šią mi­si­ją.

– Nuo gi­mi­mo gy­ve­nu Plun­gė­je. Bai­gęs „Sau­lės“ gim­na­zi­ją, įsto­jau į Klai­pė­dos vals­ty­bi­nę ko­le­gi­ją, kur stu­di­ja­vau mais­to tech­no­lo­gi­jas. Po moks­lų įsi­dar­bi­nau pa­gal spe­cia­ly­bę, bet trum­pam. Mat ga­vau pa­siū­ly­mą pa­dir­bė­ti Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Ka­dan­gi vi­sa­da vir­šų im­da­vo kū­ry­biš­ko­ji ma­no pu­sė, il­gai ne­dve­jo­jęs su­ti­kau. Iki šiol ten ir dir­bu, esu bib­lio­te­ki­nin­kas edu­ka­to­rius.

O su­da­ly­vau­ti „Mi­si­jo­je Si­bi­ras“ sva­jo­jau daug me­tų. Pa­me­nu, kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau re­por­ta­žą per te­le­vi­zi­ją, ma­mai pa­sa­kiau , kad no­riu. Ka­da tai bu­vo, ne­pa­sa­ky­siu, bet tik­rai se­niai.

– Kas pa­stū­mė­jo bū­tent šie­met pil­dy­ti da­ly­vio an­ke­tą?

– Ga­li­my­be da­ly­vau­ti eks­pe­di­ci­jo­je do­mė­jau­si ir per­nai, ir už­per­nai. Bet ap­lin­ky­bės vis su­si­dė­lio­da­vo taip, kad kaž­kas ne­pa­vyk­da­vo. Šie­met vis­kas su­si­klos­tė la­bai pa­lan­kiai, mi­si­jai bu­vai pa­si­ruo­šęs tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai. Ir la­bai džiau­giuo­si, kad iš pir­mo kar­to pa­vy­ko į ją pa­tek­ti.

– Kiek žmo­nių da­ly­va­vo at­ran­ko­je? Kaip rea­ga­vot į ži­nią, kad esat at­rink­tas į ban­do­mą­jį žy­gį, o vė­liau – ir į pa­čią eks­pe­di­ci­ją?

– At­ran­ko­je da­ly­va­vo apie 1 080 jau­nų žmo­nių. Į ban­do­mą­jį žy­gį pa­te­ko 79 ir tai yra kas try­lik­tas pil­dęs an­ke­tą. Vien tai, kad esi at­rink­tas į ban­do­mą­jį žy­gį – la­bai di­de­lis pa­sie­ki­mas. Tad ir džiaugs­mas bu­vo neap­sa­ko­mas, jau ta­da jau­čiau­si, lyg bū­čiau pa­te­kęs į pa­grin­di­nę ko­man­dą. Kai per dvi die­nas praė­jo­me 50 ki­lo­met­rų, bu­vau la­bai lai­min­gas. Ypač daug tei­gia­mų emo­ci­jų su­tei­kė tai, kad su­si­pa­ži­nau su daug nuo­sta­bių skir­tin­go­mis veik­lo­mis už­sii­man­čių žmo­nių iš įvai­riau­sių Lie­tu­vos mies­tų.

Kai su­lau­kiau vie­nos iš eks­pe­di­ci­jos or­ga­ni­za­to­rių Ais­tės Ei­du­kai­ty­tės skam­bu­čio, ku­riuo man pra­neš­ta, kad pa­te­kau į mi­si­jos ko­man­dą, bu­vau dar­be. Džiaugs­mo bu­vo tiek, kad, lyg ma­žas vai­kas, tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme pra­dė­jau šo­ki­nė­ti iš lai­mės ir šū­kau­ti.

– Ar pa­ts as­me­niš­kai esa­te kaž­kaip pri­si­lie­tęs prie trem­ties?

– Vi­sa ma­no ma­no vai­kys­tė bu­vo per­smelk­ta se­ne­lio, ku­rį va­di­nu bo­čiu­mi, pa­sa­ko­ji­mais apie trem­tį. Mat jis, vos vie­nuo­li­kos me­tų vai­kas, su tė­vais ir se­sė­mis bu­vo iš­vež­tas į Si­bi­rą, į Kras­no­jars­ko kraš­tą. Tad ši mi­si­ja man bu­vo ne tiek pro­ga iš­ban­dy­ti sa­ve ar nuo­ty­kis, o ga­li­my­bė pa­gerb­ti sa­vo bo­čiaus at­mi­ni­mą. Gai­la tik, kad ne­pa­vy­ko at­si­sto­ti ant tos že­mės, ku­ria jis vaikš­čio­jo.

– Kiek lai­ko tru­ko mi­si­ja? Ko­kia jos kas­die­ny­bė?

– Mi­si­jos truk­mė – 11 die­nų. Ka­dan­gi lai­ko ne­švais­tė­me, nu­vei­kė­me tik­rai daug. Vis­kas bu­vo su­skai­čiuo­ta mi­nu­čių tiks­lu­mu, to­dėl sė­dė­ti be dar­bo ne­te­ko. Džiau­gė­mės, kad mus pa­lai­kė vie­tos val­džia, tad vis­kas ėjo­si la­bai sklan­džiai.

Aš pri­klau­siau vir­tu­vės ko­man­dai, to­dėl kel­da­vau­si pu­sę še­šių kur­ti lau­žą. Pa­si­ga­mi­nę pus­ry­čius ir pa­val­gę apie 8 va­lan­dą iš­ke­liau­da­vo­me į ka­pi­nes, ku­rio­se pra­leis­da­vo­me vi­są die­ną. Kas­dien nuei­da­vo­me apie 25–30 ki­lo­met­rų. Ka­dan­gi ka­pi­nės ap­leis­tos, vir­tu­sios brūz­gy­nais ir, švel­niai ta­riant, šiukš­ly­nais, at­stu­mas pa­dvi­gu­bė­da­vo. Į sto­vyk­lą grįž­da­vo­me apie 21 va­lan­dą ir kib­da­vo­me į bui­ties dar­bus: vie­ni da­ry­da­vo val­gy­ti, ki­ti skalb­da­vo­si, tre­ti ma­ke­tuo­da­vo kop­lyts­tul­pius, tam au­ko­da­mi mie­go lai­ką.

– Ko­kie įvy­kiai, at­ra­di­mai, žmo­nės pa­li­ko jums stip­riau­sią įspū­dį?

– Na, vi­sa mi­si­ja yra vie­nas di­de­lis įvy­kis. Žmo­nės, su ku­riais kar­tu ke­lia­vau, dir­bau, juo­kiau­si ir ver­kiau, iš­liks vi­sam gy­ve­ni­mui. Ypa­tin­gą įspū­dį pa­li­ko Ka­zachs­ta­no kraš­to­vaiz­dis. Pa­bu­vo­jęs ten, su­vo­kiau kont­ras­tus tarp Lie­tu­vos ir tos ša­lies ir su­pra­tau, kad rei­kia la­biau ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me.

O kal­bant apie konk­re­tes­nius at­ve­jus, tai į at­min­tį įsi­rė­žė ap­leis­to­se ka­pi­nė­se ne­ti­kė­tai su­ras­tas lie­tu­vio ka­pas, ant ku­rio lie­tu­viš­kai bu­vo už­ra­šy­ta, kad liū­di vai­kai ir šei­ma. Ap­tik­tas lie­tu­vių kap­vie­tes vi­sa­da pa­puoš­da­vo­me tris­pal­viu kas­pi­nu. Toks at­lik­to dar­bo pa­ženk­li­ni­mas vi­siems su­kel­da­vo la­bai ge­rų jaus­mų ir, ži­no­ma, pa­li­ko neiš­dil­do­mų at­si­mi­ni­mų.

– Ar do­mė­jo­tės anks­tes­nė­mis mi­si­jo­mis? Ar bū­tent taip ją ir įsi­vaiz­da­vo­te?

– Prieš iš­vyk­da­mas per­žiū­rė­jau ke­le­tą re­por­ta­žų iš anks­tes­nių mi­si­jų. Bet žiū­rė­ti ir pa­tir­ti – du skir­tin­gi da­ly­kai. Nuo­var­gis, karš­tis, pra­kai­tas – tai, ko ne­per­teiks joks ek­ra­nas. To įsi­vaiz­duo­ti neį­ma­no­ma, ga­li­ma tik pa­tir­ti sa­vo kai­liu. Ma­nau, kad ši eks­pe­di­ci­ja – ma­no gy­ve­ni­mo ke­lio­nė, pra­no­ku­si bet ko­kius lū­kes­čius ir da­vu­si daug nau­jų at­ra­di­mų.

– Ko­kios emo­ci­jos lan­kė mi­si­jos me­tu?

– Nuo­var­gis – la­bai ge­ras ne­ga­ty­vių emo­ci­jų sti­mu­lia­to­rius. Bet kai tu­ri ko­man­dą ir bend­rą tiks­lą, vi­sos ne­ga­ty­vios min­tys pa­švie­sė­ja. Už­ten­ka pa­žiū­rė­ti į to­kį pat pa­var­gu­sį drau­go vei­dą ir ta­vo nuo­var­gis pra­nyks­ta. Ne­ga­ty­vas dings­ta – iš­spau­di šyp­se­ną ir va­rai to­liau.

– Ar mi­si­ja ver­tė mąs­ty­ti apie anuos lai­kus, bai­sius val­džios spren­di­mus, su­lau­žy­tus žmo­nių li­ki­mus?

– Ži­no­ma. Ir la­bai daug. Prieš iš­vyk­da­mi su ko­man­da lan­kė­me bu­vu­sius trem­ti­nius ir ka­li­nius, ku­rie mums daug pa­sa­ko­jo apie tų lai­kų bai­sy­bes. Tad su sa­vi­mi ve­žė­mės ne tik sa­vo min­tis, bet ir žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus, o tai dar la­biau stip­ri­no no­rą pa­siek­ti už­si­brėž­tus tiks­lus.

– Ar il­gai „virš­ki­no­te“ tai, ką pa­ty­rė­te?

– Na, jau sa­vai­tė kai kū­nu esu grį­žęs į Lie­tu­vą, bet min­ti­mis aš vis dar Ka­zachs­ta­ne. Grįž­ti į rea­ly­bę ne­lei­džia ir įspū­džiai, ir žmo­nių dė­me­sys, pa­dė­kos, svei­ki­ni­mai, ku­rie vis ne­si­bai­gia bei dar la­biau įpras­mi­na at­lik­tus dar­bus. Jau daug kam sa­kiau: jei tik bū­tų ga­li­my­bė, ry­toj pat su­si­krau­čiau kup­ri­nę ir grįž­čiau į mi­si­ją.

– Ar grį­žo­te di­des­nis Lie­tu­vos pa­trio­tas, nei iš­vy­ko­te?

– Ma­žų ma­žiau­siai, ką pa­da­ro mi­si­ja, tai su­stip­ri­na pa­trio­tiš­kus jaus­mus. Kai ap­link sa­ve ma­tai bū­rį jau­nų žmo­nių, iš pa­sku­ti­nių jė­gų dir­ban­čių tam, kad už­marš­tin ne­nug­rimz­tų trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių li­ki­mai ir kad atei­ties kar­tos apie tai ži­no­tų, tu tie­siog ne­ga­li sau leis­ti ne­bū­ti pa­trio­tu. Nes tai, ką mes pa­sė­ja­me šian­dien, ma­ty­si­me sa­vo vai­kų aky­se.

– Ką pa­sa­ky­tum jau­nuo­liui, ku­ris sva­jo­ja apie to­kią mi­si­ją? Ir ką pa­sa­ky­tum ki­tam, ku­riam pa­trio­tai – kvai­liai, o gy­ven­ti Lie­tu­vo­je – ne­są­mo­nė?

– Pir­ma­jam pa­sa­ky­čiau, kad tai bu­vo ma­no ir bus ta­vo ge­riau­sias įvy­kis gy­ve­ni­me. Nu­vy­kęs į Ka­zachs­ta­ną su­pra­tau, kiek daug mes tu­ri­me ir kaip rei­kia tai ver­tin­ti, to­dėl ir ant­ra­jam jau­nuo­liui pa­siū­ly­čiau už­pil­dy­ti an­ke­tą į mi­si­ją.

– Dė­ko­ju už po­kal­bį.

 

„Mi­si­ja Si­bi­ras'19“

Šių­me­ti­nės mi­si­jos da­ly­viai lan­kė­si Ka­ra­gan­dos apy­lin­kė­se: Do­lin­ko­je, Ka­ra­ba­se, Spas­ke, Pros­tor­no­je, Eki­bas­tū­ze. Šios vie­to­vės lie­tu­viams taip pat svar­bios, nes, skir­tin­gais duo­me­ni­mis, Ka­zachs­ta­no la­ge­riuo­se ka­lė­jo nuo 20 iki 80 tūkst. lie­tu­vių.

Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai in­ten­sy­viai šu­ka­vo ka­pi­nes, tvar­kė at­ras­tus ka­pus, sta­tė at­mi­ni­mo sim­bo­lius – kry­žius bei kop­lyts­tul­pius. Iš vi­so ap­lan­ky­ta 18 ka­pi­nių, pa­vy­ko ras­ti 130 kap­vie­čių su lie­tu­viš­ko­mis pa­var­dė­mis. Lie­tu­vių at­mi­ni­mui įpras­min­ti pa­sta­ty­ti du kop­lyts­tul­piai ir kry­žius.

Pir­ma­sis kop­lyts­tul­pis iš­ki­lo Pros­tor­no­je. Ki­tą kop­lyts­tul­pį ko­man­da pa­sta­tė Do­lin­kos ka­pi­nė­se, ku­rio­se nė­ra iš­li­kę po­li­ti­nių ka­li­nių at­mi­ni­mo ženk­lų. Kry­žius iš­ki­lo ša­lia Ka­ra­ba­so la­ge­rio. Be­je, jį pa­ga­mi­no trem­ti­nys Bro­nis­lo­vas. O konst­ruk­ci­ja to­kia, kad kiek­vie­nas ko­man­dos na­rys ga­lė­tų da­lį kry­žiaus vež­tis su sa­vi­mi.

„Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­viai pa­bend­ra­vo su tri­mis Ka­zachs­ta­ne gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais – po­li­ti­nių ka­li­nių vai­kais, anū­kais, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mus su­kū­rė Ka­zachs­ta­ne, ta­čiau pui­kiai ži­no, jog jų tė­vy­nė – Lie­tu­va.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.