
„Ne kiekvienas taip sugebam“
Parodą pristatydama Žemaitijos nacionalinio parko visuomenės informavimo specialistė Dalia Jakštienė sakė išmokusi austi iš parodos autorės mamos Laimutės. „O apie pačią Vaivą žinau tiek, kad ji yra baisiai talentinga ir vis tobulėja: po paskutinės parodos pažengė nežinau kiek žingsnių į priekį. Šiandien turėjom lankytojų svirne ir ponios be galo buvo nustebintos Vaivos dažytų audinių, suknelių. Tai jau yra didžiulis įvertinimas. Ne kiekvienas taip sugebam ir galim tik pavydėti“, – sakė D. Jakštienė.
Pakviesta į priekį papasakoti apie save ir savo kūrybą, Visvainių kaime gyvenanti V. Jundulaitė Kosienė sakė esanti Tautodailininkų sąjungos narė. Visada su dideliu smalsumu dalyvaujanti kitų tautodailininkų rengiamų parodų pristatymuose, nepraleidžianti progos pasidžiaugti jų kūryba, gebėjimais.
„Man be galo smagu, kai žmonės be meno diplomų kuria, daro ir retkarčiais parodo, ką sukūrė. Vis galvodavau – kas traukia eiti žiūrėti, ką kitas padarė?! O juk iš tikrųjų kūryba yra ne kas kita, kaip kuriančio žmogaus pasaulio matymas, pajautimas. Be galo gražu, kai žmonės dalinasi tuo savo matymu…“
Žolininkė sakė pati gal nė nebūtų prisiruošusi parodyti, ką sukūrė per pastaruosius metus, jei ne tų pačių kolegų tautodailininkų paraginimai ir padrąsinimai. O davus pažadą pristatyti darbus parodai teko skubiai susirūpinti, ką pristatyti ir ką parodyti. Čia vėl išgelbėjo gamta.
„Mane daug kas pažįsta kaip audėją ir tekstilininkę. Laikas nuo laiko kai man pasako, kad turėsiu padaryti parodą, susiimu – gi aš nieko nemoku, nieko nepadariau… Pastaruosius kelerius metus buvau užsiėmusi kuo kitu ir beveik nekūriau. Jei per žiemą nuaudi du dekius, tai čia tik poilsis“, – kalbėjo V. Jundulaitė Kosienė.
Ir šįkart moteris nutarė įkvėpimo semtis iš gamtos, iš žolynų. Prisirinkusi jų nupynė įvairių figūrų, atkartojančių senosios lietuvių pasaulėžiūros ir tikėjimo simbolius. Vidury tų figūrų įsodino po pintą paukštelį – seniau tikėta, kad paukščiuose gali įsikūnyti dievybės ar kokios dvasios, negimusios sielos.
Sintetiniai dažai neatstos natūralių
O kai jau įbrido į pievas žolynų rinkti, prisiminė seniau taip mėgtą augalinį dažymą. Pasak Vaivos, dažnas dabar paklaustų – kam šito reikia, kai galima nebrangiai įsigyti vėsokiausių audinių ir drabužių, kokios tik norisi spalvos ir rašto.
Vis tik moteris įsitikinusi, kad joks sintetiniais dažais dažytas audinys neatstos to, kurį nudažei savo rankomis, naudodamas pačio surinktus žolynus ar kitą gamtinę medžiagą.



Tautodailininkė intrigavo susirinkusiuosius pasakojimais, kaip į lininį audinį riša žalius kaštonų kevalus, kaip viską standžiai suvyniojusi garina karštuose garuose, kol audinys nusimargina įvairiausiais raštais. Arba kaip išdėliojusi smilgas ant suknelės muša jas plaktuku, kol smilgų syvai įsigeria į audinį – atrodo, kad smilgos teptuku nutapytos.
„Kai tuo užsiimi, širdis dainuoja, nes niekada nežinai, ką gausi. Sudedi, suvynioji, garini, kiši tai į karštą, tai į šaltą vandenį. O tada žiūri, koks rezultatas“, – procesą trumpai apibūdino menininkė.
Parodoje eksponuojamos ir jos augaliniais dažais dažytų vilnonių siūlų pudulai, ir austi pledai bei takai, kaip pati autorė sakė, – be galo mieli ir saugotini, nes yra rankų darbo.
Ekspoziciją papuošė ir keli fraktaliniai piešiniai, ypatingi tuo, kad buvo nupiešti abiem rankomis. Pasak tautodailininkės, toks priešimas ir spalvinimas labai sveikas smegenims, nes dirbant abiem rankom suaktyvinami abu smegenų pusrutuliai.
Stačia galva nėrė į socialinę veiklą
V. Jundulaitė Kosienė kartu su vyru ūkininkauja, Visvainių kaime, Platelių seniūnijoje, yra įkūrę ekologinį biodinaminį ūkį. Ištikus karantinui Rasa Čerienė, biodinaminių ūkių asociacijos pirmininkė, Kosams pasiūlė pradėti ūkininkauti ir vokiečių šeimos dovanotoje žemėje prie Klaipėdos, Kunkių kaime.
Idėja čia kurti ūkį Vaiva sakė nesusigundžiusi, tačiau gimė mintis vidury laukų įkurdinti sodybą specialių poreikių turintiems vaikams, kad šie galėtų leisti laisvą laiką po atviru dangumi, gryname ore, kad sužinotų ir savo akimis pamatytų, kaip auginamos daržovės ir vaisiai (dabar sodyboje yra ir keli aptvarai su vaikų labai mylimais bei lepinamais triušiais).
Moteris pasakojo, kad bendradarbiaujant su Klaipėdos vietos veiklos grupe buvo parašytas projektas ir gautas Europos Sąjungos finansavimais Kunkių kaime įrengti ugdymo centrą sutrikusios raidos vaikams. Kaip tikri ūkininkai biodinamikai, Kosai su gausiu būriu talkininkų pradėjo nuo sodo sodinimo. Vėliau atsirado daržai, sodas, sklypo vidury iškilo du kupolai, kuriuose vyksta užsiėmimai esant prastam orui.
„Projekto įgyvendinimas buvo labai sunkus, nes kai pradedi kažką daryti, atiduodi visą save, visą savo energiją. Todėl ir sakiau, kad pastaruosius kelerius metus kūrybai visiškai neliko laiko, kita vertus, ir tokie projektai yra kūryba. Labai džiaugiuosi, kad į procesą aktyviai įsitraukė vietos bendruomenė, nes centras nuo pat pradžių buvo planuojamas kaip vietos bendruomenės dalis. Talkino ir Lietuvos biodinamikai: atveždavo medelių, gėlių, nes reikėjo apželdinti 4 hektarus žemės.“
V. Jundulaitė Kosienė pasidžiaugė, kad centas rugsėjį atšventė savo pirmąjį gimtadienį ir jau veikia savarankiškai, kaip minėta, įsitraukė ir vietos bendruomenė, susiformavo nuolatinis lankytojų ratas.
Na, o visvainiškė sakė po truputį grįžtanti į savo įprastą gyvenimą, į savo ūkį, miškus ir laukus, galų gale – prie kūrybos, tad tokių parodų kaip ši tikriausiai bus dar ne viena.