Lai­mė­tas kvie­ti­mas – pro­ga iš­trūk­ti iš kas­die­ny­bės

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Zi­ta jau dvy­li­ka me­tų yra naš­lė, gy­ve­na vie­na, ta­čiau vie­ni­ša ne­si­jau­čia. „Trys ma­no sū­nūs la­bai ge­ri, pa­de­da vis­kuo“, – sa­kė ji. Mo­te­ris džiau­gė­si, kad užau­gę vi­si li­ko ne­to­li – Plun­gė­je, Mi­la­šai­čiuo­se ir Stal­gė­nuo­se, tad pri­rei­kus vi­sa­da pa­si­ruo­šę pa­dė­ti. „Kai tik pa­skam­bi­nu, tuoj ma­ne ve­ža, kur rei­kia. Ir čia bū­tų at­ve­žę, bet kol ga­liu, no­riu pa­ti ju­dė­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.