Ka­zio Al­me­no ke­lias į li­te­ra­tū­rą ir moks­lą

Vla­do BRA­ZIŪ­NO nuo­tr.

Su tė­vais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją

K. Al­me­nas gi­mė 1935 me­tų ba­lan­džio 11-ąją Gruz­džiuo­se, Šiau­lių ap­skri­ty­je, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo Ka­zio Al­mi­no ir ma­mos Tru­di Al­mi­nie­nės Al­tor­fer šei­mo­je. Kar­tu au­go ir 1938 me­tais gi­męs bro­lis Hen­ris.

Prieš pat šei­mai pa­si­trau­kiant iš Lie­tu­vos, 1943 me­tų pa­bai­go­je, Kau­ne gy­ve­nu­sių Al­mi­nų šei­mo­je gi­mė jau­niau­sia se­suo Rū­ta. O 1944-ųjų va­sa­rai įpu­sė­jus šei­ma pa­si­kin­kė ark­lius, su­si­kro­vė man­tą ir iš­vy­ko link Ka­ra­liau­čiaus. Tė­vas ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Lands­berg an der War­te mies­te­ly­je, šei­ma įsi­kū­rė jai pa­skir­ta­me ne­di­de­lia­me na­me. Per ke­le­tą ten pra­leis­tų mė­ne­sių dėl vai­kams ne­sup­ran­ta­mų prie­žas­čių tė­vai nu­ta­rė iš­si­skir­ti. Tai bu­vo skau­dus, vai­kus itin su­trau­ma­vęs įvy­kis, nes Vo­kie­ti­jos teis­mas ber­niu­kus pa­li­ko tė­vui, o mer­gai­tę – ma­mai.

Šia­me mies­te­ly­je K. Al­mi­nas pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, esan­čią to­li nuo na­mų, mat gy­ve­no mies­te­lio pa­kraš­ty­je. Vai­kui ne­bu­vo leng­va, rei­kė­jo iš­mok­ti vo­kie­čių kal­bą, o grįž­da­mas iš mo­kyk­los ne kar­tą pa­ty­rė ne­ma­lo­nių nuo­ty­kių, vo­kie­čių ka­de­tų prie­ka­bių, mat tu­rė­da­vo praei­ti jų mo­kyk­los te­ri­to­ri­ją. Ma­ža­sis Ka­zys bu­vo auk­lė­ja­mas la­bai pa­trio­tiš­kai, tad jį ypač žei­dė pra­var­džia­vi­mas len­ku. Jis tvir­tai ži­no­jo esąs lie­tu­vis.

1946 me­tais šei­mą su­krė­tė dar vie­nas įvy­kis. Tė­vui pro­fe­so­riau­jant uni­ver­si­te­te ne­to­li Ham­bur­go, ber­niu­kus su­si­ra­do il­gai jų ieš­ko­ju­si mo­ti­na Tru­di ir trau­ki­niais ban­dė juos iš­si­vež­ti į Švei­ca­ri­ją. Ta­čiau vai­kų be do­ku­men­tų švei­ca­rai neį­lei­do. Il­gi po­kal­biai, de­ry­bos, ta­čiau re­zul­ta­tas ir vėl la­bai skau­dus – at­vy­kęs tė­vas ber­niu­kus iš­si­ve­žė at­gal.

Įvei­kę At­lan­to van­de­ny­ną ap­si­gy­ve­no JAV

Gy­ve­ni­mas Vo­kie­ti­jo­je vis tik bu­vo trum­pa­lai­kis, tė­vui, kaip ir ki­tiems pa­bė­gė­liams, te­ko ieš­ko­ti ga­li­my­bių iš­vyk­ti į JAV. 1949 me­tų ru­de­nį Al­mi­nai lai­vu iš­plau­kė į Ame­ri­ką ir po 10 die­nų tru­ku­sios ke­lio­nės pa­sie­kė Niu­jor­ko uos­tą. Priim­da­mas JAV pi­lie­ty­bę Ka­zys pa­si­kei­tė pa­var­dę į Al­me­no, o bro­lis Hen­ris kar­tu su tė­vu nu­ta­rė lik­ti Al­mi­nais.

Bū­si­ma­sis ra­šy­to­jas vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė Lup Si­čio mies­te­ly­je. 1953 me­tais įsto­jo į Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą Lin­kol­no mies­te. Ka­dan­gi vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bu­vo bai­gęs la­bai ge­rai, nu­spren­dė stu­di­juo­ti in­ži­ne­ri­ją, pa­si­rink­da­mas che­mi­jos in­ži­ne­ri­jos ša­ką. At­si­sa­kęs tė­vo pa­ra­mos, 1957 me­tais sa­vo pa­stan­go­mis bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir nu­spren­dė siek­ti bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­ne­ri­jos ma­gist­ro laips­nio.

K. Al­me­nas 1957 me­tais bai­gė Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą. Tais pa­čiais me­tais So­vie­tų Są­jun­ga pa­lei­do pir­mą­jį kos­mi­nį pa­ly­do­vą. Ne­no­rė­da­ma nu­si­leis­ti, JAV sky­rė di­de­les lė­šas moks­li­niams ty­ri­mams ir ska­ti­no in­ži­ne­ri­jos moks­lų pa­klau­są.

„Be­veik per­nakt mes, stu­di­jas be­bai­gian­tys in­ži­nie­riai, ta­pom la­bai pa­gei­dau­ja­mi“,– yra pa­sa­ko­jęs K. Al­me­nas. At­si­sa­kęs jam pa­siū­ly­tų ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bų Niu­jor­ke bei Ka­li­for­ni­jo­je ir įvei­kęs griež­tą at­ran­ką, įsto­jo stu­di­juo­ti bran­duo­li­nę in­ži­ne­ri­ją nau­jai įsteig­to­je Tarp­tau­ti­nė­je bran­duo­li­nių moks­lų ir in­ži­ne­ri­jos mo­kyk­los Ar­go­no la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Gy­ve­nant Či­ka­go­je, at­si­sklei­dė K. Al­me­no ar­tis­ti­niai ga­bu­mai, nuo 1963-ųjų da­ly­va­vo Či­ka­go­je vei­ku­sio­je lie­tu­vių sce­ni­nės sa­ty­ros ir hu­mo­ro gru­pės „Ant­ras kai­mas“ veik­lo­je, vai­di­no ir ra­šė teks­tus.

Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu spau­do­je pub­li­kuo­tos ke­lios K. Al­me­no no­ve­lės, o dvie­jų da­lių ro­ma­nas „Upė į ry­tus, upė į šiau­rę“, iš­leis­tas 1964 me­tais, lai­mė­jo Lie­tu­vių ra­šy­to­jų drau­gi­jos pre­mi­ją. Po me­tų išė­jo no­ve­lių kny­ga „Bė­giai“, 1967 me­tais – no­ve­lių rin­ki­nys „Gy­ve­ni­mas tai ke­kė vyš­nių“. No­ve­lė­se vaiz­duo­ja­ma ame­ri­kie­čių ir lie­tu­vių išei­vių bui­ties kas­die­ny­bė, jau­nų žmo­nių san­ty­kiai. Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­gės, pro­fe­so­rės Da­lios Kui­zi­nie­nės, K. Al­me­no „li­te­ra­tū­ri­nė kū­ry­ba iš­plau­kė iš bit­ni­kų ju­dė­ji­mo, vei­kia­mo jau­nat­viš­kos sa­vi­raiš­kos“.

Ne­pails­tan­tis nuo­ty­kių ieš­ko­to­jas

Bai­gęs ma­gist­ran­tū­rą, K. Al­me­nas to­liau siek­ti moks­lo iš­va­žia­vo į Len­ki­ją. 1966–1968 me­tais dirb­da­mas Var­šu­vos po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, ap­si­gy­nė bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos dak­ta­ro laips­nį. Nuo 1969 iki 1999 me­tų, kol išė­jo į pen­si­ją, pro­fe­so­ria­vo Me­ri­lan­do (JAV) uni­ver­si­te­to Bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos ka­ted­ro­je, nuo­sek­liai dar­ba­vo­si bran­duo­li­nių jė­gai­nių sau­gos sri­ty­je.

1966 me­tais pro­f. K. Al­me­nas po il­gos per­trau­kos pir­mą kar­tą ap­si­lan­kė Lie­tu­vo­je. Nuo ta­da jis pa­lai­kė glau­džius ry­šius su ko­le­go­mis ra­šy­to­jais Lie­tu­vo­je, rū­pi­no­si išei­vių au­to­rių kny­gų per­siun­ti­mu ir per­ve­ži­mu į Lie­tu­vą.

Vie­nas iš svar­biau­sių K. Al­me­no gy­ve­ni­mo tiks­lų bu­vo pa­si­rin­ki­mas bū­ti lie­tu­viu. Vos ke­lis sa­vo pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­dęs Lie­tu­vo­je, lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jo vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ir vė­liau, gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je, ar­ti­mai bend­ra­vo, bi­čiu­lia­vo­si su lie­tu­vių išei­vi­jos ra­šy­to­jais, or­ga­ni­za­vo ren­gi­nius.

Iš­li­kę biog­ra­fi­niai fak­tai ro­do K. Al­me­ną bu­vus ne­pails­tan­čiu nuo­ty­kių ieš­ko­to­ju. Ap­si­gy­nęs dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ry­žo­si se­niai pla­nuo­tai ke­lio­nei į Af­ri­ką. Po šį eg­zo­ti­nį že­my­ną nu­ta­rė ke­liau­ti mo­to­cik­lu. Ke­lio­nė bu­vo sun­ki, su­dė­tin­ga, var­gi­no ir ali­nan­tis karš­tis, ir ne­nus­pė­ja­ma Af­ri­kos vals­ty­bių po­li­ti­nė sis­te­ma. Ne vi­si ke­lio­nė­je pa­tir­ti nuo­ty­kiai bu­vo sma­gūs. An­tai Ro­de­zi­jo­je (da­bar­ti­nė­je Zim­bab­vė­je) te­ko sė­dė­ti ka­lė­ji­me. Ši ša­lis dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su JAV ne­tu­rė­jo, po­li­ci­nin­kai ga­lė­jo elg­tis, kaip tik no­ri. Lai­mė, konf­lik­tas bai­gė­si lai­min­gai, moks­li­nin­kas pa­leis­tas į lais­vę, bet to­liau ke­liau­ti po Af­ri­ką jam ne­bu­vo leis­ta, iš ka­lė­ji­mo bu­vo nu­ga­ben­tas tie­siai į oro uos­tą.

VDU nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Is­to­ri­nių ro­ma­nų, no­ve­lių ir de­tek­ty­vų au­to­rius

K. Al­me­nas di­des­nio dė­me­sio su­si­lau­kė 1970 me­tais, kai išė­jo jo is­to­ri­nis ro­ma­nas „Šie­nap­jū­tė“. Kū­ri­ny­je at­si­spin­di XVIII–XIX a. Lie­tu­vos po­li­ti­niai įvy­kiai, ba­jo­rų tar­pu­sa­vio konf­lik­tai. Vė­liau K. Al­me­nas už­si­brė­žė iš­leis­ti de­tek­ty­vi­nių ro­ma­nų se­ri­ją, 1977 m. pa­si­ro­dė jo de­tek­ty­vi­nis ro­ma­nas „Sau­ja ska­ti­kų“.

Gy­ven­da­mas JAV, K. Al­me­nas kar­tu su žmo­na Ma­ra ėmė­si įgy­ven­din­ti dar vie­ną am­bi­cin­gą su­ma­ny­mą – rin­ko sa­ky­ti­nės is­to­ri­jos me­džia­gą iš sa­vo kar­tos lie­tu­vių. Per dvy­li­ka me­tų į mag­ne­to­fo­no juos­tas įra­šė 38-is Ma­ros ir Ka­zio Al­me­nų su­rink­tus po­kal­bius, jie sau­go­mi Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mo ir stu­di­jų cent­ro Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­ve Či­ka­go­je.

No­rė­da­mas pra­leis­ti ra­mią se­nat­vę gim­ti­nė­je, po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pro­f. K. Al­me­nas su žmo­na grį­žo į my­li­mą Lie­tu­vą, gy­ve­no Vil­niu­je. 1992 me­tais Lie­tu­vo­je įkū­rė lei­dyk­lą „Lit­ter­rae Uni­ver­si­ta­tis“, ak­ty­viai da­ly­va­vo ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) stei­gi­me, or­ga­ni­za­vo va­do­vė­lių aukš­to­sioms mo­kyk­loms lei­dy­bą.

1992 m. Lie­tu­vos ener­ge­ti­kos ins­ti­tu­te įkū­rė Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės moks­li­nę sau­gu­mo ana­li­zės gru­pę ir jai ke­le­rius me­tus va­do­va­vo. Bu­vo vie­nas pir­mų­jų išei­vi­jos moks­li­nin­kų, pri­si­dė­ju­sių prie Ig­na­li­nos AE sau­gaus dar­bo už­tik­ri­ni­mo ir moks­li­nin­kų sta­žuo­čių JAV, Šve­di­jos, Ja­po­ni­jos, Vo­kie­ti­jos, TA­TE­NA ir ki­tuo­se bran­duo­li­nių ty­ri­mų cent­ruo­se.

2005 m. K. Al­me­nui bu­vo su­teik­ta Lie­tu­vos moks­lo pre­mi­ja, o 2013 me­tais – Gar­bės dak­ta­ro var­das.

Vi­suo­me­ni­nės veik­los tu­rė­jo taip pat ap­sčiai, bu­vo išei­vi­jos vi­suo­me­ni­nės po­li­ti­nės „San­ta­ros-Švie­sos“ fe­de­ra­ci­jos na­rys, vie­nas iš Val­do­vų rū­mų pa­ra­mos fon­do stei­gė­jų ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­vel­dą puo­se­lė­jan­čios drau­gi­jos „Pi­lis“ na­rys.

K. Al­me­nas ne­ti­kė­tai mi­rė 2017 me­tais, jo va­lia tik po mir­ties bu­vo iš­leis­ta ver­tin­ga, in­for­ma­ty­vi at­si­mi­ni­mų kny­ga „Anuo­met“. Pats K. Al­me­nas pir­miau­siai bu­vo bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­nie­rius, o ra­šy­to­jas – tik lais­va­lai­kiu.

K. Al­me­no žmo­na Ma­ra gy­ve­na Vil­niu­je ir ak­ty­viai pri­si­de­da prie vy­ro at­min­ties iš­sau­go­ji­mo.