Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus 140-osioms gimimo metinėms – žy­gis jo vai­kys­tės vie­to­mis

Šią va­sa­rą Kon­čėi­nuo, Pur­vai­čių kai­me, įvy­ko bent ke­le­tas ren­gi­nių, ku­riais pri­si­min­tas et­nog­ra­fas, fi­zi­kas, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jas Ig­nas Kon­čius, gi­męs 1886 m. lie­pos 31 d. Pur­vai­čiuo­se, Plun­gės ra­jo­ne. Vie­ną jų – pės­čių­jų žy­gį I. Kon­čiaus gim­ti­nė­je – suor­ga­ni­za­vo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­ji bib­lio­te­ka ir eko­lo­gi­jos klu­bas „Lie­pi­ja“, ži­no­ma, drau­ge su pro­fe­so­riaus at­mi­ni­mo puo­se­lė­to­ju, jo vai­kai­čiu Gin­ta­ru Kon­čiu­mi.
Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.
G. Kon­čius pa­sa­ko­ja apie šią me­dy­je prie so­dy­bos ka­ban­čią se­ne­lio ran­ko­mis su­kur­tą, o vė­liau gi­mi­nės res­tau­ruo­tą kop­ly­tė­lę

Rugp­jū­čio 1-ąją, iš pat ry­to, 27 žy­gei­viai su­si­rin­ko Pur­vai­čiuo­se. Laš­no­jant va­sa­ri­niam lie­tui, ku­ris, neiš­gąs­di­nęs ėji­kų, grei­tai lio­vė­si, vi­si lei­do­si „Lie­pi­jų“ klu­bo na­rio Al­gi­man­to Kra­ji­no su­kur­tu marš­ru­tu (klu­bas į to­kį žy­gį jau bu­vo kvie­tęs 2024 me­tais). Nu­ma­ty­to­se vie­to­se skai­tė­me I. Kon­čiaus teks­tus, skir­tus Pur­vai­čiams, jo nu­my­lė­tai Sausd­ra­vo upei (ne upe­liui!), „ku­ni­gaikš­ti­nės“ miš­kams, XX a. pra­džio­je pri­klau­siu­siems ku­ni­gaikš­čiui My­ko­lui Ogins­kiui.

Ypa­tin­gas žy­gio ak­cen­tas – ap­si­lan­ky­mas Kon­čėi­nuo, ku­rią iš už­marš­ties at­kė­lė mi­nė­to­jo G. Kon­čiaus šei­ma. Jis žy­gei­viams glaus­tai ir įtai­giai pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo se­ne­lio li­ki­mą: moks­lą Lie­po­jos gim­na­zi­jo­je, fi­zi­kos stu­di­jas Pe­ter­bur­ge, dar­bą Dot­nu­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je ir Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je.

Vi­sus su­jau­di­no pa­sa­ko­ji­mas apie įka­li­ni­mą Čer­ve­nės (Bal­ta­ru­si­ja) ka­lė­ji­me 1941 m., kur, ma­no­ma, sa­vo bu­vu­sio stu­den­to dė­ka pro­fe­so­riui pa­vy­ko iš­veng­ti mir­ties. Grį­žus į Kau­ną, vo­kie­čiai da­rė spau­di­mą sto­ti į SS ba­tal­jo­ną, ta­čiau jis at­si­lai­kė.

G. Kon­čius pa­sa­ko­jo, kaip ka­ro pa­bai­go­je, ar­tė­jant so­vie­tų fron­tui, I. Kon­čius sa­vo sū­naus pa­pra­šė lik­ti Lie­tu­vo­je: „Ta­ve, sū­nau, čia, Lie­tu­vo­je, ne­la­bai kas te­pa­žįs­ta – stu­di­ja­vai už­sie­ny­je. Vi­si pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos ne­ga­li­me, tu­ri lik­ti.“

Re­gi­mai su­si­jau­di­nęs po­nas Gin­ta­ras tę­sė: „Aš tu­riu sū­nų, kai pa­gal­vo­ju – ne­tu­rė­čiau drą­sos jam pa­sa­ky­ti: lik čia, o ne gel­bėk kai­lį. To­kie bu­vo gra­žūs tė­vo ir sū­naus santykiai…“ Du sū­nūs li­ko Lie­tu­vo­je su ma­ma, du pa­si­trau­kė su I. Kon­čiu­mi.

G. Kon­čius pa­ly­dė­jo žy­gio da­ly­vius, ku­rie, miš­kais, pie­vo­mis, o ga­lų ga­le ir plen­tu nuė­ję 12 ki­lo­met­rų, net tri­jo­se vie­to­se per­bri­dę Sausd­ra­vą, pa­ke­liui spė­ję ir pauo­gau­ti, su­grį­žo į Kon­čėi­ną ra­gau­ti Plun­gės skau­tų iš­vir­tos ko­šės. 12 ki­lo­met­rų – vie­ni nie­kai, pa­ly­gi­nus su pro­fe­so­riaus nuei­tais 2 424 ki­lo­met­rais, re­gist­ruo­jant že­mai­čių kraš­to kop­ly­tė­les, kry­žius, skulp­tū­rė­les…

Žy­gio da­ly­viai, dar tu­rė­ję jė­gų ar ap­dai­riai pa­siė­mę at­sar­gi­nę po­rą ba­tų, kad ne­rei­kė­tų sė­dė­ti šla­pio­mis ko­jo­mis, iš­klau­sė ant­ro­po­lo­gės Vi­dos Sa­vo­nia­kai­tės pa­skai­tą „Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus et­noaist­ra ir et­no­veik­la“ bei pra­lei­do mu­zi­ki­nę va­lan­dą su mu­zi­kan­tu ir kank­lių meist­ru Alf­re­du Lu­čins­ku.

Žy­gis bu­vo svar­bus pir­miau­sia dėl to, kad ne­ma­žai da­ly­vių pir­mą­syk pla­čiau iš­gir­do apie pro­f. I. Kon­čių, ku­ris sa­vo švie­tė­jiš­ka veik­la, et­nog­ra­fi­nė­mis eks­pe­di­ci­jo­mis ir iš­leis­to­mis kny­go­mis, sa­vo nuo­šir­džia mei­le Že­mai­ti­jos kraš­tui nu­si­pel­no kraš­tie­čių pa­gar­bos ir at­mi­ni­mo.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.
Žy­gei­viai įvei­kė 12 ki­lo­met­rų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Naujienos iš interneto:

Taip pat skaitykite: