De­vy­ne­ri me­tai sun­kaus dar­bo ir sal­di per­ga­lės aki­mir­ka

Ra­sos VI­LI­MIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mei­lė žir­gams, at­ke­lia­vu­si per kar­tas

Šian­dien sun­ku pa­ti­kė­ti, kad prieš de­vy­ne­rius me­tus, bū­da­mas vos še­še­rių, Gy­tis į Rie­ta­vo žir­gy­ną atė­jo sa­vo no­ru, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mas. Iš pra­džių tė­ve­liams at­ro­dė, kad tai bus tie­siog gra­žus, tu­ri­nin­gas lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas, ta­čiau ne­drą­sūs pir­mie­ji ban­dy­mai ma­nie­že ne­tru­kus pe­rau­go į aist­rą žir­gams. Ir to prie­žas­tis ga­li bū­ti už­ko­duo­ta krau­jy­je – Gy­čio pro­se­ne­liai taip pat la­bai my­lė­jo žir­gus ir sa­vo ūky­je lai­kė ne vie­ną ris­tū­ną.

Bė­gant me­tams žir­gai ta­po itin svar­bia ber­niu­ko kas­die­ny­bės da­li­mi. Nors iki tol jis iš­ban­dė ne­ma­žai skir­tin­gų veik­lų, net aš­tuo­ne­rius me­tus lan­kė fut­bo­lą, plau­ki­mo tre­ni­ruo­tes Rie­ta­vo ba­sei­ne bei tink­li­nį, šian­dien vi­sas jo dė­me­sys ir šir­dis pri­klau­so tik gra­žuo­liams žir­gams.

Ir du sva­rūs lai­mė­ji­mai Rie­ta­ve kas­met vyks­tan­čio­se ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių tau­rės var­žy­bo­se tik įro­do, kad pa­si­rink­ta tei­sin­gai.