Naujausios
Tęsinys. Pradžia.
Raktų perdavimo ceremonija
1992 metais, rudeniop, Plungės rajono komendantūrą pasiekė 384-osios didelio galingumo artilerijos brigados štabo kvietimas į iškilmingą (šis dalinys iš Plungės rajono buvo išvestas 1992 m. rugsėjo mėnesį) štabo patalpų ir raktų perdavimo ceremoniją. Po kvietimu pasirašė brigados vadas Vladimir Sokolenko.
Kviesti visi trys tuo metu Plungės rajono komendantūroje dirbę karininkai: komendantas Mindaugas Butkys, jo pavaduotojas mobilizacijai Vytautas Stropus ir vyriausiasis specialistas Silvestras Baumila.
Vakarykštis priešas šiandien – kaip jau ir nebe priešas, tad nuvykom tvarkingai uniformuoti. Mus pasitiko būrelis rusų karininkų.
Po iškilmingos dalies neformalioje aplinkoje V. Sokolenko pasididžiuodamas papasakojo, kad jo žinioje buvo ir tokių pabūklų, iš kurių iššautų trijų sviedinių būtų pakakę Klaipėdos miestui nuo žemės paviršiaus nušluoti.
Išgirdus šią žinią per kūną perbėgo šaltukas. Gal dėl to, kad mano gimtinė – Klaipėdos pašonėje esantys Giruliai. Bet ką padarysi – išgirstą informaciją teko praleisti pro ausis ir palydėti šypsena.
Ką slėpė Šateikių giria?
Tokiu būdu pasitvirtino mano spėlionės ir nuogirdos, kad branduolinės raketos R12U (pagal NATO standartus vadinamos SS-4 „Sandal“) buvo dislokuotos ne tik Plokštinės raketinės bazės keturiose šachtose. Teigiama, kad 1978 m. vasarą , JAV žvalgybos tarnyboms nustačius bazės buvimo vietą, raketos buvo išgabentos iš Plokštinės, kartu iš ten pasitraukė ir SSRS kariai.
Veikiausiai to paties tipo raketos buvo slepiamos ir Šateikių girioje esančio karinio dalinio teritorijoje, gelžbetoniniuose angaruose, apipiltuose storu sluoksniu žemių. Tuose angaruose stovėjo mašinos, o ant jų platformų buvo sumontuota po vieną R12U raketą. Pagal komandą tos mašinos turėjusios nuvykti į nurodytą vietą, o raketos paleistos padiktuotų koordinačių kryptimi.
Iš Šateikių girioje esančio dalinio raketos buvo išvežtos tuo pačiu metu kaip ir iš Plokštinės raketų bazės. Tačiau toje pačioje teritorijoje Šateikiuose, tačiau ne gelžbetoniniuose angaruose, o nuošaliau esančiame iš išorės keliomis spygliuotomis tvoromis aptvertame nedideliame gelžbetoniniame pastate, apipiltame storu žemių sluoksniu, už storų metalinių hermetizuotų durų buvo sandėliuojami taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu, skirti šaudyti iš „Pionų“.
Jie galėjo ten atsirasti 1981 m. pabaigoje kartu su „Pionais“. Vieno tokio sviedinio sprogstamoji galia vertinama dvejomis kilotonomis. Įdomus palyginimas: branduolinės bombos „Little Boy“ (liet. „Mažylis“), 1945 m. rugpjūčio 6 dieną amerikiečių numestos ant Hirosimos (Japonija), išskirtos energijos ekvivalentiška išeiga prilygo 13–16 kilotonų.
Šie taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu iš Lietuvos teritorijos galėjo būti išgabenti 1992 metų liepos mėnesį. Išvedamos Rusijos Federacijos kariuomenės pervežimų geležinkelio transportu plane pateikta informacija, kad 36-iuose dengtuose vagonuose išvežtas 384-osios didelio galingumo artilerijos brigados cheminis turtas. Veikiausiai tai ir buvo branduoliniai sprogmenys.
Pragaro virtuvė
Duomenys, kiek Plungėje ir Šateikiuose buvo dislokuota rusų karių, niekur neskelbiami, tačiau yra išlikę įrašų, kiek iš čia išgabenta užsakytų vagonų su rusų armijos ginkluote.
Plungės rajono komendanto M. Butkio tarnybiniame pranešime, 1993 m. sausio 15 dieną adresuotame Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotiniui Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais pulkininkui Stasiui Kneziui, pateikti įspūdingi skaičiai. Pranešime rašoma, kad jau pakrauti 24 vagonai sprogmenų, saugotų Šateikiuose. Viename vagone gabenta apie 20 tonų sprogmenų, taigi į įvairias Sibiro vietas išgabenta 480 tonų krovinio, o leidimas duotas išvežti 5 425 tonas, tad poreikis yra dar 300-ams vagonų!
Ir čia kalbama tik apie tuos sprogmenis, kuriuos buvo galima saugiai transportuoti. Tačiau sandėliuose dar buvo užsilikę nemažai sviedinių nuo Antrojo pasaulinio karo ir juos pervežti būtų buvę labai pavojinga. Bet ir čia atsirado išeitis. Tuo metu Šateikių girioje virė tam tikras versliukas, kuriuo džiaugėsi tiek pardavėjai (rusų kareiviams už prekę būdavo mokama užsienietiška valiuta, kuria buvo galima ir parduotuvėse, ir kavinėse atsiskaityti ir kuri buvo kur kas geidžiamesnė nei vagnorkos), tiek pirkėjai. Išardžius sprogmenis buvo realizuojamas žalvaris ir varis, o pačios sprogmenų galvutės ir parakas atsidurdavo Šateikių girios tankmėse.
„Dalinio vadovas iš savo vadovybės negauna reikiamo skaičiaus kareivių pakrovimo darbams, todėl yra susilpninta teritorijos apsauga“, – situaciją minėtame pranešime diplomatiškai apibūdino M. Butkys.
O iš tikrųjų šis naujas bizniukas bene kas dieną mušė kriminalinio termometro rekordus. S. Butkys nurodo, kad Šateikių dalinio apsauga 1992 m. kovo 19 d. sulaikė du jaunuolius, bandžiusius pagrobti sprogmenis, 30 d. – jau keturis, birželio 15 d. – vieną, liepos 8 d. – 5, liepos 9 d. – 3.
„1992 m. lapkričio 13 d. dalinio teritorijoje rajono policijos ir komendantūros darbuotojai sulaikė 5 Šateikių kaimo gyventojus, pagrobusius 966 vnt. 5,7 kalibro sviedinių... Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šalia dalinio esančiuose miškuose randama įvairių paruoštų išvežimui sprogmenų“, – tęsiama pranešime.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos 2011 metais išleistame leidinyje „Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento mokomasis junginys 1990–1991“ Šateikiuose susiklosčiusi situacija aprašoma taip: „Šateikiuose buvo Baltijos karinio jūrų laivyno arsenalo sandėliai. Ten metalo supirkėjams buvo išparduota mažiausiai 24 geležinkelio vagonai artilerijos sviedinių. Žiniasklaidai ėmus tai nagrinėti, buvo pakeistas šio sandėlio viršininkas, o naujai paskirtasis ir atskleidė šį skaičių. Metalo supirkėjai sviedinius ardydavo. Žalvarines tūtas išveždavo į Vakarus, o sviedinius ir paraką išversdavo bet kur. Teko visa tai surinkti į Tauragės bataliono sandėlį, dalį reikėjo sunaikinti.“
Didysis sprogimas
Šateikių girioje užvirusi velniava turėjo turėti kažkokią atomazgą ir ji netrukus atėjo. Vieną dieną Plungės komendantūros būstinėje nuaidėjo telefono skambutis. Ragelį pakėlęs budėtojas išgirdo policijos budėtojo pranešimą, kad šalia Šateikių kaimo, pamiškėje esančiame vienkiemyje, pastate, kur remontuojamos mašinos, įvyko tragiškas įvykis, yra žuvusiųjų ir sužeistų. Paklausus, kuo čia dėta komendantūra, nurodyta, jog patalpoje, kur nugriaudėjo sprogimas, yra daug sprogmenų ir reikalingas komendantūros atstovas, kad bent preliminariai būtų atsakyta, ar nelaimė susijusi su sprogmenimis.
Jau netrukus karinis komendantūros automobilis UAZ-462 su keturiais kariais skriejo Šateikių kryptimi, prasilenkdamas su nuo Šateikių pusės lekiančiomis greitosios mašinomis, kurios signalizuodamos duoti kelią į Plungę vežė sužeistuosius.
Įėję į nurodytą pastatą greitai įvertinome situaciją. Buvo aišku, kad ten remontuotos mašinos. Per vidurį – tokiems darbams atlikti reikalinga duobė, dešinėje – laivų patrankoms naudojamos gal 15 gilzių, kurių kiekviena svėrė po 7–8 kilogramus. Šalia – staklės sprogmenims išmontuoti.
Matyt, vienas iš darbininkų, įlipęs į duobę, virino mašiną. Užteko vienos kibirkšties ir... Tikslios statistikos nėra, bet kalbėta, kad žuvo 5 žmonės, 9 sužeisti. Ar šis tragiškas įvykis pamokė kitus, troškusius greito praturtėjimo? Vargu. Darbas Šateikių pragaro virtuvėje ir toliau virė.
Įtampos netruko ir Plungėje, vadinamosiose kareivinėse – 5,5 hektarų aukšta gelžbetonine tvora aptvertoje ir nuo aplinkinių akių griežtai saugomoje teritorijoje, kurią perimant iš rusų karių neišvengta ir ginkluotų susirėmimų.
Apie tai skaitykite kito penktadienio „Žemaičio“ numeryje.