Baikštus kalvariškis nedrąsiai priima pagalbą

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos
D. Šarp­nic­kui ra­mybės ne­duo­da ir virš jo tro­belės pa­linkęs did­žiu­lis me­dis, ir apiręs kaminas
Neseniai rašėme apie įvairių bėdų prislėgtą kalvariškę bitininkę, kuri per savo rūpesčius tiek apleido savo ir tėvų sodybas, kad šių netvarka ėmė badyti akis ne tik kaimynams. Žmonės baisėjosi ir jose gyvenančių keturkojų nepriežiūra. Įsikišus „Žemaičiui“, sergančius tėvus ir dėdę slauganti moteris netrukus sulaukė pagalbos.
Tikėdami, kad „Žemaitis“ vėl padės, kalvariškiai prakalbo apie dar vieną likimo nuskriaustą miestelio gyventoją. Redakcijai atsiųstame laiške jie rašo apie Danielių Šarpnicką, vienišą garbaus amžiaus vyriškį, kuriam taip pat sunkiai sekasi pačiam tvarkytis.

Gyvena antisanitarinėmis sąlygomis

„Yra Žemaičių Kalvarijoje vargo žmogus. Vargšu gal ir nepavadinsi, bet... Gyvena jis antisanitarinėmis sąlygomis, o svarbiausia, kad negali net krosnies kūrenti, kadangi kaminas išėjęs iš rikiuotės. Gal galėtumėte ir šį kartą paveikti ar seniūniją, ar ką nors, kad padėtų Danieliui Šarpnickui. Būsime dėkingi“, – trumpai išdėstyta laiške.

Kas geriau apie savo žmones žino, jei ne Žemaičių Kalvarijos seniūnas Liudas Gricius. Tad būtent jo ir klausėme, ar laiške išdėstyta problema – ne iš piršto laužta? Išgirdęs D. Šarpnicko pavardę, seniūnas giliai atsiduso, taip tarsi patvirtindamas kalvariškių žodžius.

Anot L. Griciaus, su D. Šarpnicku jam tenka gana dažnai bendrauti. Kitų, seniūno teigimu, žmogus nelinkęs prisileisti – nepasitiki, bijo. „Jei bėda, Danielius tik man apie ją užsimena. Ir tai tik pusę lūpų prasitaria. Baikštus kalvariškis nedrąsiai priima pagalbą, – pasakojo seniūnas. – Kažkada padėjau įteisinti sodybos pastatus, kad prireikus galėtų parduoti. Žmogus vis pasvajoja apie galimybę pakeisti namus, mat dabartiniai – seni, apleisti. Juos būtina remontuoti, priešingu atveju susmigs į žemę.“

Kalbėdamas apie prastas kalvariškio gyvenimo sąlygas, seniūnas neslėpė, jog bėda – ne tik neprižiūrimi pastatai, laukiantys meistrų rankų, bet ir netvarka. Garbaus amžiaus vyriškis esą taip apleidęs namus bei sodybą, kad ten baisu ir užeiti. Pastoge kalvariškis dalinasi ne tik su šunimis, bet ir... ožkomis: viename pastato gale – tvartelis, kitame jis pats gyvena. Tik žmonių nelabai įsileidžia. „Matyt, gėdijasi dėl nešvaros bei smarvės“, – svarstė L. Gricius.

Už pagalbą visada dėkoja

Pasiteiravus, ar vienišas Žemaičių Kalvarijos gyventojas kada nors yra kreipęsis į seniūniją, kad ši patalkintų apsikuopiant sodybą, seniūnas patikino niekada tokio prašymo nesulaukęs. Esą neteko girdėti ir apie avarinės būklės kaminą, dėl kurio vyras negali pasikurti krosnies.

„Apie tai jis man nieko nėra sakęs, bet tikiu, jog bėdų dėl to tikrai gali būti. Kad jis įsileistų į namus, būtų galima pažiūrėti, kokia ten situacija, ir padėti sutvarkyti. O dabar žmonių bijo kaip velnias kryžiaus. Tai kaip jam pagelbėsi?“ – retoriškai klausė L. Gricius.

Beje, seniūnija retkarčiais aptvarko sodybos aplinką, ypač prieš Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Mat pro D. Šarpnicko kiemą tenka praeiti Kryžiaus kelio kalnus einantiems maldininkams. „Pamatytumėte, koks jis būna laimingas, sulaukęs pagalbos. Tuoj skuba vaišinti, norėdamas atsidėkoti. Aš norėčiau daug daugiau jam padėti, bet jis nelinkęs savo problemų užkrauti kitiems“, – aiškino seniūnas.

Nevalgęs tikrai nėra

Geranoriškai šio kalvariškio atžvilgiu, L. Griciaus teigimu, nusiteikę ir miestelio žmonės. Tik kad jis pats, be seniūno, pripažįsta vos keletą kalvariškių. Viena moteriškė jam yra patalkinusi rengiant gimtadienio šventę. Ir dabar atsirastų geros valios žmonių, norinčių pasidalinti su vyriškiu jo vargais. Tereikia tik iniciatyvos iš jo paties.

Juk be kalvariškių D. Šarpnickas daugiau nieko neturi. Likimas nesuteikė jam progos sukurti šeimą, susilaukti vaikų ir anūkų, kurie šiandien galėtų būti jam didžiausiu ramsčiu.

„Seniūnija tikrai pasiruošusi jam padėti. Tik tegu išdrįsta kreiptis. Kad nevalgęs būtų, taip tikrai nėra. Jis neskursta. Turi ir namus, ir žemės bei miško. Kišenėje – vienas kitas euras, maisto nusiperka. Bėdos – kitur“, – kalbėjo seniūnas.

Nedrįsta prašyti pagalbos

Susirūpinęs vienišu kalvariškiu „Žemaitis“ apsilankė ir pas jį, kad savo ausimis išgirstų, kas žmogų kamuoja, kuo būtų galima padėti. Kaip ir sakė L.Gricius, svetimų žmonių jis vengia, tad ir su mumis, žurnalistais, buvo atsargus.

Gal net nebūtų pavykę jo sutikti, bet kaip tik tuo metu, kai atvykome, jis šėrė savo ožkas. Žurnalistams vyras skundėsi tuo pačiu kaminu. Kad jis baigia nugriūti, įsitikinome savo akimis. Kalvariškis pasakojo išžiemojęs nekurdamas krosnies. „Kelias valandas pasišildau elektriniu šildytuvu, palendu po patalais ir taip sutinku kitą dieną“, – rūpesčiais dalijosi žmogus.

Kiek apsipratęs su nekviestais svečiais vyras įvardijo ir kitą bėdą – šalia jo trobelės vešantį didžiulį medį, kurio šakos siekia pastato stogą. D. Šarpnickas baiminasi, kad papūtus stipresniam vėjui medis ar jo šakos užgrius ant trobos. Tada jis liktų be pastogės. Vienišius būtų dėkingas, jei augalotas medis būtų bent jau apgenėtas.

Kalvariškio rūpesčius perdavėm seniūnui. Šis pakartojo, kad mielai D. Šarpnickui ištiestų pagalbos ranką, bet kad jis apie savo bėdas tyli. O ir padėti ne visada įmanoma. Pasak L. Griciaus, medžio taip lengvai nepašalinsi. Net apgenėti be želdinių komisijos žinios negali. Yra tam tikri reikalavimai, kurių nepaisyti seniūnija negali.

Užsiminėme ir apie kaminą. Pasak seniūno, tvarkyti jį – atsakingas reikalas. Negali pasiųsti paprastų darbininkų. Juk viskas turi būti atlikta kruopščiai ir atsakingai, kad nekiltų gaisras, už kurį tokiu atveju tektų atsakyti seniūnijai. L. Griciaus tikinimu, kalvariškis turi nebijoti užeiti ir pasakyti, kokios pagalbos reikia. Jei nebus galima fiziškai padėti, seniūnijos darbuotojai bent jau patars, kaip elgtis, kur kreiptis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.