Naujausios
Vis darbuose paskendusi
Trapi, nedidukė Stanislava (Riškutė) Stripinienė savo dvasia visa galva buvo aukštesnė už mus. Tai supratome iš karto, vos truputį pabendravę su ja, matydami, su kokia atida ir rūpesčiu žvelgia jos mėlynos akys, kokia turtinga ir taisyklinga jos kalba. Ir vis darbuose paskendusi, popieriaus lapais, storiausiomis knygomis stalus nuklojusi. Netrukdykit, sakydavo, neužsibūkit ilgai. Supratom jos laiko kainą.
S. Stripinienės knygų redaguotoja Genovaitė Matevičiūtė, tardama atsisveikinimo žodžius Platelių bažnyčioje, į mokytojos gyvenimą pažvelgė per savo studijų Vilniaus universitete prisiminimų prizmę. Iš jos lūpų nuskambėjo tai, ko daugelis plateliškių nežinojo: likimas lėmė, kad Stanislava ne savo noru atvyko į Platelius. Jos vieta, kaip ir daugelio bendrakursių lituanistų, buvo mokslinėje Vilniaus universiteto bendruomenėje. Bet buvo tokie laikai...
Gal visai kitaip būtų susidėliojęs Mokytojos Staselės gyvenimas. Bet likimas ją atvedė į mūsų kraštą. Ir mes, tą dieną susirinkę jos palydėti, liksime amžinai dėkingi jai už tai, kad buvo, kad palietė mus savo akių šviesa, kad šypsojosi nuostabiai linksmai primerkdama akis, o kartais buvo griežta tiems, kurie nemokėjo patylėt, per daug „klegeno“.
Mokytoja, mokslininkė, tautosakos rinkėja
Ne vienas jos mokinys iki šiol prisimena, kokie įdomūs būdavo Mokytojos pasakojimai ir kaip ji mokėdavusi nuraminti įsisiautėjusią klasę. Jei kas imdavo triukšmauti, ji paprasčiausiai... nutildavusi. Tada pati klasė imdavo drausminti triukšmadarį – taip norėjo girdėti jos istorijų tęsinius.
O pasakotoja ji buvo pati nuostabiausia. Dar visai neseniai, kai galėdavo, ateidavo į mokyklą papasakoti penktokams sakmių. Ir patikėkit manim – šita senučiukė po pamokos šiuolaikinių mokinių būdavo palydima plojimais!
Pati Staselė iki pat senatvės domėjosi pasaulio ir Lietuvos įvykiais, tyrinėjo lietuvių kilmę, šaknis. Jei būtų turėjusi jėgų, tikrai nebūtų nuleidusi rankų, toliau rašiusi, analizavusi. Buvo mokslininkė, tautosakos rinkėja. Išleido tris knygas, kuriose kaip gyvi stoja Platelių sakmių ir legendų herojai, greta – dviejų įdomių kaimo moterų – plateliškės Stanislavos Šoblinskaitės ir medsėdiškės Magdalenos Kaniavienės – pasakojimai bei dainos.
Anksti netekusi savo gyvenimo ramsčių – vyro ir sūnaus, Mokytoja gyveno viena. Nemėgo šurmulio, nekvietė į svečius bet ko. Bet buvo dažnai lankoma „savo mergaičių“, kaip ji švelniai vadino savo auklėtines lituanistes. Šios rengdavo lapų grėbimo talkas, padėdavo nuvežti smėliuko ant vyro ir sūnaus kapų.
Staselė visus stebindavo savo žiniomis ir nuostabia atmintimi. Mėgdavo dalintis mintimis apie perskaitytas knygas. Galėdavo ilgai nenuilsdama pasakoti taip, kad atrodė, jog tą knygą moka mintinai.
Palydėta su giesmėmis ir liaudies dainomis
Šeštadienį Mokytojos urna su pelenais nešta nuo Platelių bažnyčios iki Beržoro kapinaičių. Susirinkusieji pakviesti nueiti šitą kelią pėsčiomis. Tautiniais rūbais pasipuošę Platelių folkloro ansamblio dainininkai ir bažnyčioje, ir visą kelią į kapus giedojo giesmes, dainavo liaudies dainas. Mokytojai būtų labai patikę. Gražiai atsisveikinta, kalbėjo žmonės.
Atsisveikinus su velione kapinėse, jos anūkas visus pakvietė į Mokytojos sodelį. Čia ypač gražiai savo buvusią bendradarbę prisiminė mokytoja Virginija Strakšytė. Kaip jai Staselė padėjo mokytojaujant, kokia buvusi nesavanaudiška.
Ir mes visi, ten buvusieji, būtume galėję paliudyti, kiek daug iš jos gavome. Toks stiprus ir tuo pačiu toks trapus žmogus buvo ir amžinai mūsų atminty liks Stanislava. Ji niekada paikai nesididžiavo savo protu, nedemonstravo žinių. „Genialumas slypi paprastume“ – tai apie ją.
Aš pati su Mokytoja bendravau gal 12 metų. Nuo pat pažinties pradžios mintyse vadinau ją mama, kurios nebeturėjau. Žvilgsnio panašumas, rankos apkabinimas, globa ir rūpestis sklido iš jos nuolat. Kai sykį išsikalbėjome, kad mano mama buvo lituanistė Adelė Rajeckienė, Mokytoja apkabino ir pasakė: „Oi, vaikeli, aš ją pažinojau...“ Tikriausiai tą akimirką ir tapome draugėmis.
Ilsėkis ramybėje, Stasele. Susitiksim ten, kur nebėra skausmo.
