Gry­bau­to­jo pa­tir­tis: ki­tą­met bus gry­bų se­zo­nas

Gry­bau­to­jo pa­tir­tis: ki­tą­met bus gry­bų se­zo­nas

Grybautojo patirtis: kitąmet bus grybų sezonas

Šiaulių rajono Medragių kaime gyvenantis Romaldas Abakas – patyręs grybautojas. Jis trisdešimt metų dirbo miškininku, jam gerai žinomi prie Raudėnų prasidedantys ir iki Kelmės rajono, Vidsodžio, besitęsiantys Ilgšilio, Užpelkio ir kiti miškai.

Atėjus grybų sezonui, jam nereikia spėlioti, kur ieškoti baravykų, raudonikių, lepšių. Kai jų augimo vietas žinai, klajoti po mišką ilgai nereikia.

R. Abakas apdovanotas „Šiaulių krašto“ paskelbto gėrybių konkurso prizu už įspūdingą grybų kolekciją. Ją – 815 baravykų ir 50 raudonikių – R. Abakas surinko per porą valandų.

Grybavimo patirtimi pasidalinti, apie grybus papasakoti Romaldas ABAKAS sutiko ir dienraščio skaitytojams.

Reikia žinoti augimvietes

– Rudenį miške būna daug grybautojų, kurie eina iš miškelio į miškelį, daug laiko juose praleidžia, bet jų krepšiai – apytuščiai. O jūs puikių grybų prisirenkate pilnus krepšius. Kaip tai pavyksta?

– Reikia žinoti vietas, kuriose grybai auga.  30 metų dirbau miškuose, todėl žinau, kurie kada iškirsti, kada pasodinti.

Kartais, atrodo, vien tik karklynai prižėlę, bet eini toliau, o ten – kalnelis, jaunuolynas, o jame – šeimynomis po 30 – 40 baravykų.

O už Pamockės, Kibgiry, pamenu, grybautojų aplink pilna, šūkauja, automobilių ant kelio stovi dešimtys. O čia pat – pelkė, nendrės, – atrodytų, neprieinama vieta. Pelkėje – nedidelė kalvelė. Ant jos grybų – nors fotografuok. Tiltais – nėra kur kojos padėti.

Dešimt minučių trukau, kol du krepšius priroviau – ir visas darbas.

Kitąmet grybų bus daug

– Taip sekasi kiekvienais metais?

– Ne. Grybai daugiausiai kas ketveri metai gerai auga. Šiemet nedaug tebuvo. Tik pusantros savaitės galėjai gerai pagrybauti. O paskui grybai dingo. Baravykų po vieną kitą rasdavai, bet jau nebedaug. Paskui dar atsirado raudongalvių.

Mes kitokių nerenkame, tik lepšiukus, raudongalvius, baravykus, rudmėses (ruduokes). Kitąmet jų turėtų būti labai daug.

– O pienės, guotės, kelmučiai?...

– Mes jų net nelaikome grybais (juokiasi).

– O jeigu baravykų, raudonikių, lepšių, rudmėsių nebūna?

– Pasitaiko, kad nebūna. Maždaug prieš 12 metų per visą grybavimo sezoną radau tik vieną kelmą kelmučių. Į kepurę prisirinkau ir daugiau nė vieno grybo neužtikau.

– Kodėl tais metais grybų nebuvo?

– Niekas dar neišsiaiškina, kodėl jų nebūna. Manau, lemia gamtos sąlygos, drėgmės stoka.

Šiemet mūsų miškuose buvo sausa, todėl ir grybai pasirodė neilgam. O Dzūkijoje, sakė, grybų buvo daugybė.

– Dzūkijos miškus labai mėgsta gaidkojai (voveraitės).

– Ir pas mus yra gaidkojų, bet nedaug. Surandi saujelę kitą. Jie daugiausiai pušyniukuose auga.

Pernai statėme sodo namelį prie Linartų, Kurtuvėnų pusėje, – ten nuo birželio mėnesio stovėdavo su krepšiais voveraičių pakelėse. Ten – pušynai, kitaip grybai auga.

Pirmieji – birželio pabaigoje

– Grybų ieškoti jau leidžiamasi pavasarį...

– Pavasarį pas mus bobausių kaip ir nėra. Gegužiukai, bobausiai seniau prie Tyrelio durpyno augdavo, bet dabar ten pušynus iškirto.

Pirmieji raudongalviai ir lepšiukai pas mus pasirodo birželio pabaigoje. O liepą jie pradeda kaip reikiant augti. Liepa, rugpjūtis – pagrindiniai grybautojų mėnesiai.

– Vasaros pradžioje jau leidiesi grybauti?

– Jau einu. Pradedu nuo pirmųjų grybų. Tada būna beržynų raudongalviai, ir kitokių paieškau.

Žinau, kur prieš 15-20 metų buvo iškirstas miškas, o dabar – jau mano sodinti jaunuolynai. Jie dabar jau retinami, juose jau grybaujama.

– O kaip būna išretintuose miškuose?

– Retinimas grybams – didelis nuostolis. Jie atsigauna praėjus gal aštuoneriems metams po kirtimo – grybų vėl atsiranda.

Kiekvienas grybas yra susietas su medžiu: raudongalvis – su drebule, baravykas – su beržu, su egle. Medžius iškirtus, kelmai pradeda pūti, ir grybas nebetenka ryšio su tuo medžiu, jis išnyksta.

Grybą išrauna

– Ar grybynų plotai nemažėja?

– Nemažėja, tik reikia juos atrasti.

Senuose miškuose irgi mažai grybų yra. Nebėra, kad medis sugyventų su grybu. O naujuose, jaunuose miškuose yra kitaip. Skaičiau literatūroje, kad iš vieno grybo per parą šaknelių gali išaugti net iki kilometro.

– Bet tos šaknelės tarpusavyje nesusijungia.

– Nesusijungia, bet iš tų šaknelių vėl grybas kažkur iškyla.

– O kaip geriau: grybą  pjauti ar rauti?

– Yra dvi nuomonės, bet aš pripažįstu, kad rauti yra geriau. Išrauti jį, atsargiai pajudinus, pasukinėjus, kad neišplėštum grybienos.

Grybą nupjovus, miško paklotėje lieka grybienos. Ją vabalai išėda arba pati ji nupūva. O jei pasukiodamas išrauni, šaknelės lieka augti naujam grybui.

Aš tai visada grybą raunu, po to nuvalau žemes, jį pjaustau.

– O grybą išrovus kitais metais kitas išauga?

– Net toje pačioje vietoje gali išaugti. O grybą nupjovus, toje vietoje nebeišaugs.

Sijonuotų patarė saugotis

– O kelerių metų buvai, kai pirmuosius grybus radai?

– Pirmuosius – labai seniai. Tėvas irgi buvo eigulys. Jau gal nuo penkerių metukų vesdavosi mane padėti pagrybauti. Supažindino su grybais.

– Raudonoji musmirė – gražus grybas. Ar tokių penkiamečiui neteko parsinešti?

– Buvo pasakyta grybų su sijoniukais visai neliesti. Musmirės irgi turi sijoniukus apačioje.

– Kai kurių grybautojų mėgstami kelmučiai taip pat yra su sijoniukais.

– Kelmučių pas mus nepripažindavo ir nerinkdavome.

– Bet tai geri grybai, tinka slėgti ir sūdyti.

– Labai geri – esu bandęs, bet rudmėsė yra geresnė slėgti ir sūdyti. Rudmėsę laikau pačiu geriausiu grybu.

– Bet šie grybai labai kirmija.

– Taip, labai retai sveikų būna. Pas mus šiemet augo vos viena kita rudmėsė, o prie Mažeikių jas krepšiais nešė. Pas juos užlijo, o pas mus tuo tarpu – nei lašo.

Paruošti rudmėsę valgyti geriausia ją žalią miltuose apvoliojus ir pakepinus keptuvėje. Dar reikia šiek tiek įdėti pipirų, druskos. Ir šiltą skanu valgyti, ir šaltą. Skonis – kaip dešros.

Patartina taip pat ir baravykų galvutes – žalias supjaustai, lašinukų pridedi, šie keptuvėje patirpsta, vanduo išgaruoja. Tada dedi grietinės. Skanu.

– Grybų sezonas baigėsi. Dabar jau nuobodžiausi?

– Dabar prasideda žvejybos sezonas. Kai grybų nebėra, vykstame į Latviją - Ventspilį, Liepoją, į Kuršių marias.

Kalbėjosi Algimantas BRIKAS

GRYBAUTOJAS: Romaldas Abakas prigrybauja daug baravykų bei raudonikių.

Algimanto BRIKO nuotr.

KIEMAS: Šaltu metų laiku grybavimo sezoną Romaldui Abakui primena medinis grybas savosios sodybos kieme.

PRIZAS: Romaldas Abakas už įspūdingą grybų kolekciją apdovanotas „Šiaulių krašto“ gėrybių konkurso prizu – knyga.

Eglės ABAKAITĖS nuotr.

GĖRYBĖS: Iš miško parsivežama po keletą krepšių grybų.

MIŠKAS: Raudonikių auga daug, tik reikia žinoti jų mėgiamas vietas.