Naujausios
Žirgų augintojas restauravo dvaro arklides
Žagariškių kaime (Joniškio rajonas) nuo pagrindinio kelio į Žagarę atsiveria akiai malonus vaizdas – prieš metus iškilęs naujas maniežas bei poilsio kompleksas ir šiemet restauruotos buvusios Dmitrijaus Naryškino dvaro arklidės, kurį laiką jau buvusios apleistos. Šių darbų ėmėsi žirgus 18 metų auginantis žagarietis ūkininkas Virginijus Ramanauskas. Vyras sako, kad kai kuriuos dalykus jis daro dėl malonumo, nes olimpinio žirgo, jo nuomone, Lietuvoje niekas dar šimtą metų neužaugins.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pastatas buvo jau apleistas
Dieną pastatai iš tolo ryškėja raudonais stogais, vakare juos jaukiai gaubia apšvietimas. Tik aplinka nebaigta tvarkyti.
O dar prieš kelerius metus čia stovėjo pradėjusios irti dvaro arklidės, kurios Žagarės žirgyno seniau naudotos kaip sėklų sandėlis.
„Kai nusipirkau šį sklypą ir pastatą iš buvusio žirgyno savininko vokiečio, jau kai kur ilgapirščiai buvo pradėję pjaustyti ir tempti į namus medieną. Ilgainiui pastatas galėjo sugriūti“, – mena Virginijus Ramanauskas.
Ūkininkai gyvena gerai
Ūkininkas dalį arklidžių paliks savo ekologiniame ūkyje auginamoms kultūroms sandėliuoti, kitame gale – šiuo metu studentas sūnus Arnas planuoja įrengti administracinę patalpą ir ekologinės produkcijos fasavimo cechą.
Neapdorotus galima fasuoti tik kmynus, o ūkininkai – tėvas ir sūnus – augina 'Spelta' veislės pirmapradžius kviečius, grikius, belukštes avižas ir planuoja ruošti avižų, kviečių, sėlenų dribsnius.
Ekologines kultūras, anot žagariečio, gerai superka Vokietija.
„Manau, kad ūkininkai, bent jau besispecializuojantys augalininkystės srityje, dabar gerai gyvena, nes nebėra tokio didžiulio supirkimo kainų svyravimo kaip prieš dešimtmetį. Žemdirbiai prisitaikė prie rinkos sąlygų, augina po kelias kultūras, draudžia pasėlius. Žemės ūkis yra viena stabilesnių šalies ūkio šakų ir ne veltui vadinamas Lietuvos ekonomikos garvežiu“, – optimistiškai dėsto Virginijus Ramanauskas.
Keturis kartus brangiau
Su šypsena jis pasakoja ir apie senų arklidžių restauravimo procesą, nors šis buvo gana sudėtingas bei varginantis.
Ūkininkas sako žinojęs, kad kultūros paveldo objektą tvarkyti kur kas sudėtingiau nei naują namą pastatyti. Vis dėlto dirbant teko gerokai pasukti galvą ir skubintis, nes derinimo procesas su Kultūros paveldo apsaugos departamento specialistais užtruko metus, o visam projektui įvykdyti, taigi, ir atlikti statybos darbus, nuo sutarties pasirašymo dienos buvo skirti dveji metai.
Naujam greta iškilusiam jojimo ir poilsio paslaugų kompleksui su komunikacijomis, inžineriniais tinklais techninio projekto parengimas kainavo 24 tūkstančius, o senų arklidžių kapitalinio remonto projektas atsiėjo net apie 80 tūkstančių litų.
Žagarietis mąsto taip: jeigu valstybė žemės, miško ar pastatų savininkui taiko tam tikrus veiklos apribojimus, dėl kurių jis negauna pajamų, turėtų skirti kompensaciją.
Laiko ir galvijų
Naujame pastate įrengtas maniežas, arklidės, kabinetai, yra salė seminarams, susibūrimams, šventėms. Už tam tikrą mokestį norintieji gali pajodinėti žirgais, prižiūrimi trenerės.
„Galbūt tokių paslaugų aplink Žagarę pakanka, bet stačiau negalvodamas apie pelną, nes reikėjo naujų arklidžių ir maniežo“, – atvirauja jau 18 metų žirgus laikantis vyras.
Pats jis niekada nejodinėjo, paauglystėje, kai draugai lankė žirginį sportą, pasuko į lengvąją atletiką.
1996 metais nusipirko sodybą Pabalių kaime, pradėjo ūkininkauti, auginti mėsinius galvijus. Jų laiko ir dabar, tik prieš trejus metus įsigijo naujos veislės – amberdinų angusų, kurių pirko Latvijoje. Tokių galvijų galima rinktis ir iš Lietuvos ūkininkų, bet reiktų ne vieną apvažiuoti, o kaimyninėje šalyje organizuojami galvijų aukcionai, kur iš kelių šimtų veislės atstovų galima rinktis. Kol kas jaučių pardavė tik keturis, telyčaites palieka veislei.
Ūkininkas priklauso Lietuvos mėsinių galvijų augintojų asociacijai ir tikisi ateityje kooperuotis su kitais eksportuoti juos į Šveicariją.
Norėjo suderinti verslą su malonumu
Kartu su galvijais atsirado ir pirmieji žirgai iš valstybinio „Nemuno“ žirgyno, trys kumelaitės atkeliavo iš Tervetės (Latvija) žirgyno.
„Kodėl juos pirkau? Buvo madinga, turbūt „kopijavau“ nuo kitų. Juk esu žagarietis, o mūsų krašto pagrindiniai akcentai – žirgai ir žagarvyšnės. Vienu metu miestelyje buvo net šeši žirgų augintojai, – skaičiuodamas juokiasi Virginijus Ramanauskas, ir čia pat surimtėja: – Iš tiesų, žirgai labai patiko kaip gyvūnai, norėjau suderinti du dalykus – gerą verslą su malonumu. Bet šiandien galiu pasakyti, kad teliko malonumas. Užauginti ir paruošti puikų ristūną kainuoja didžiulius pinigus, o žirgo, kuris būtų olimpinis ir kainuotų milijonus, Lietuvoje niekas neužaugino ir dar šimtą metų neužaugins“.
Savo įsitikinimą ūkininkas pagrindžia argumentais. Lietuva nėra tokias gilias žirgininkystės tradicijas turintis kraštas, kaip Vokietija, Belgija ar kai kurios kitos Vakarų Europos šalys. Be labai didelių pinigų neturėsi žirgo čempiono.
Reikia didelių investicijų
Pirmiausia kumeliuko kilmė turi būti puiki. Kai kurie žirgų augintojai, siekdami geriausio rezultato, perka olimpinių tėvų sėklą veislei, tačiau jie pralaimi daug laiko. Kumelės nėštumas trunka 11 mėnesių. Tai – beveik metai. Iki dvejų metų būsimas žirgas būna ganyklose, tik vėliau pradedamas ruošti sportinei veiklai. Todėl kiti žirgininkai perka 4–5 metų gyvūną, jau iš dalies paruoštą sportui.
Investuojama 6–7 metus, kol žirgas pasiekia tokią brandą, kad jau šoka per 1,5–1,6 metro aukščio kliūtis. Geriausios formos būna 10–12 metų ristūnai.
Žirgus reikia vežioti į varžybas, kuriose vien startinis mokestis prasideda nuo 250–500 eurų, neskaičiuojant transporto, viešbučių bei kitų išlaidų.
Prastas raitelis gali žirgą sugadinti
Pasak žagariečio, reikia sumanaus, talentingo raitelio, kuris žirgą parengtų olimpiniams startams. O tokius šalyje galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Bet koks „kaimo Jurgis“ gali žirgą sugadinti, pakenkti jo psichikai, traumuoti fiziškai. Po to ristūno neišgydys net ir geriausias raitelis.
Keli Virginijaus Ramanausko žirgai jau yra pasiekę nemenkų laimėjimų. Glamour Forever šiais metais suaugusių žirgų kategorijoje laimėjo bronzos medalį Lietuvoje. Kumelaitė Sangrija – tarptautinių varžybų prizininkė 2009 metais jaunų žirgų (6-erių metų kategorijoje) tapo Lietuvos čempione. Ji – ir Premjero taurės 2013 metų laimėtoja. Sangrijos tėvas, vardu Sabas, taip pat daugkartinis tarptautinių varžybų dalyvis ir prizininkas.
Didžiausia pasiūlyta suma
„Didžiausia suma, kurią man už žirgą kada nors pasiūlė – 25 tūkstančiai eurų. Už tą patį Sabą. Tačiau nepardaviau. Mano vertinimu, suma per maža pagal investicijas“, – aiškina žirgų augintojas.
Parduodamo žirgo sveikata nuodugniai patikrinama, kojoms atliekama 12 rentgeno nuotraukų. Jeigu žirgas važiuos į Ameriką, potencialūs pirkėjai reikalauja net daugiau kaip 30 rentgeno nuotraukų, patikrinamas kiekvienas sąnarys, sausgyslės.
Ūkininkas sako, kad žirgų auginimui jis atiduoda dalį augalininkystės ūkyje uždirbto pelno. Tačiau pomėgiui, tam, kas teikia malonumą, – verta.
Galbūt kažkam atrodo, kad tik dideli turtuoliai gali turėti žirgų ir restauruoti senovinius pastatus.
Pastatams statyti ir remontuoti ūkininkas rengė projektus, gavo europinę paramą.
„Kai imi kažką daryti, rizikuoji, visada bus tokių, kurie už nugaros šnabždės, apkalbės. Bet, kaip sako publicistas Andrius Užkalnis: „Duskit, paviduolei“, – juokiasi Virginijus Ramanauskas.
Pirmieji atidarė komercinę parduotuvę
Minėtas ūkininkas Žagarėje buvo pirmasis verslininkas, dar paskutiniais sovietiniais metais su žmona Edita atidaręs komercinę parduotuvę, kurioje pirkėjai galėjo nusipirkti nuo plaukų segtukų iki rūbų, batų bei įvairių buities reikmenų.
Parduotuvės idėją jie parsivežė iš kelionės į Taliną (Estija). V. Ramanauskas spėja, kad tokia parduotuvė anuomet galėjo būti pirmoji ne tik Joniškio rajone, bet ir visoje Šiaulių apskrityje.
Kai idėja „užsikrėtė“ visas būrys verslininkų, tapo nebeįdomu, ir parduotuvė, veikusi miesto centre senovinio namo rūsyje, užsidarė.
„Galiu tiesiai pasakyti: tais laikais kiekvienas kvailys galėjo būti verslininku ir uždirbti nemažai pinigų, tereikėjo drąsos imtis iniciatyvos. Dabar drąsa yra tik vienas iš būtinų elementų. Be jos, privalu turėti proto ir įdėti daug darbo“, – atvirauja žagarietis.
Autorės nuotr.
PASTATAI: Abu pastatai – pastatytas naujas (kairėje) ir restauruotos dvaro arklidės – dera tarpusavyje, o vakarais juos jaukiai gaubia apšvietimas.
MANIEŽAS: Ūkininkas naujajame pastate įrengė maniežą, kurio reikėjo laikomiems žirgams treniruoti.
MAUJAS: Šio pastato anksčiau nebuvo, jame veikia maniežas, yra arklidės, salė pobūviams, seminarams, kabinetai.
ŽIRGAS: Už Sabą pirkėjai siūlė 25 tūkstančius eurų, bet savininkas nepardavė, nes kaina, palyginant su investicijomis jį auginant, buvo per maža.
MALONUMAS: Už ekologišką ūkį ir netradicinį verslą rajono žemdirbių šventėje apdovanotas žagarietis Virginijus Ramanauskas sako, kad žirgų auginimas yra labiau malonumas negu verslas, nes užauginti gerą ristūną reikia didelių pinigų ir puikaus su juo dirbančio raitelio.
Virginijaus RAMANAUSKO albumo nuotr.
IŠLAIKYMAS: Virginijus (kairėje) ir sūnus Arnas Ramanauskai žirgų auginimui skiria dalį pajamų iš augalininkystės.