Eg­lės ba­le­to stu­di­ja at­šven­tė 10-ies me­tų veik­los ju­bi­lie­jų

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Eg­lės NOR­KE­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­trau­ka

Spek­tak­lis įver­tin­tas žiū­ro­vų ova­ci­jo­mis

Šo­kio spek­tak­lis „Rau­don­ke­pu­rai­tė“ tą die­ną pa­ro­dy­tas net du kar­tus ir ne­pa­li­ko abe­jin­gų. Abu kar­tus sau­sa­kim­šo­je sa­lė­je ai­dė­jo ova­ci­jos, žiū­ro­vus ža­vė­jo pil­na sce­na šo­kio me­ną my­lin­čių vai­kų bei jau­ni­mo, spal­vin­gi ir akį trau­kian­tys kos­tiu­mai bei grakš­tūs šo­kė­jų ju­de­siai.

Eg­lės ba­le­to stu­di­ja 2015-ai­siais įsi­kū­rė veik­lios ir kla­si­ki­nį šo­kio me­ną my­lin­čios plun­giš­kės Eg­lės Nor­ke­vi­čiū­tės dė­ka. Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te cho­reog­ra­fi­jos stu­di­jų kryp­tį pa­si­rin­ku­si mer­gi­na, dar bū­da­ma stu­den­tė, pra­dė­jo dirb­ti Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je.

Čia ją pa­si­kvie­tė tuo­me­ti­nė šios įstai­gos di­rek­to­rė Ge­no­vai­tė Žio­ba­kie­nė. Jos rū­pes­čiu mo­kyk­lo­je pra­dė­ta dieg­ti ba­le­to ug­dy­mo pro­gra­ma, bet ji, de­ja, iki šių die­nų neiš­li­ko. Ir E. Nor­ke­vi­čiū­tės ma­gist­ri­nio dar­bo te­ma Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bu­vo „Prog­ra­ma 7 me­tų ba­le­to ug­dy­mui me­no mo­kyk­lo­je“. Ne kur ki­tur, o gim­to­jo­je Plun­gė­je ma­gist­ran­tė šią pro­gra­mą ne­tru­kus ir įgy­ven­di­no.

Ba­le­tu ir kla­si­ki­niu šo­kiu E. Nor­ke­vi­čiū­tė ža­vė­jo­si nuo pat vai­kys­tės, tad neat­si­tik­ti­nai su šia me­no ša­ka su­sie­jo ir sa­vo stu­di­jas.

Pra­dė­ju­si dirb­ti me­no mo­kyk­lo­je ji ne­tru­kus pa­ste­bė­jo, kad ba­le­to pa­mo­kas lan­kan­tiems vai­kams yra per­ne­lyg daug įvai­rių ap­ri­bo­ji­mų: sce­na ge­ro­kai per ma­ža, trūks­ta erd­vės pa­si­ro­dy­mams, spek­tak­liams.

Ko­lek­ty­vo va­do­vė pa­sa­ko­jo, kad per tuos de­šimt me­tų, pra­leis­tų dir­bant M. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, bu­vo su­kur­tas ne vie­nas ba­le­to spek­tak­lis, bet jų vi­suo­me­nė, de­ja, taip ir ne­pa­ma­tė. Ką jau kal­bė­ti apie spek­tak­lius – gau­ti sce­ną ir pa­si­ro­dy­ti net ma­žai tė­ve­lių gru­pei bu­vo itin su­dė­tin­ga.

Atė­ju­si pas tuo­me­tę di­rek­to­rę G. Žio­ba­kie­nę, jau­no­ji ba­le­to mo­ky­to­ja pa­pa­sa­ko­jo sa­vo idė­ją ir vi­zi­ją – ba­le­to stu­di­ją, ku­rią lan­kan­tys vai­kai ga­lė­tų ne tik pa­tys džiaug­tis kla­si­ki­niais šo­kiais, bet kar­tu leis­tų pa­si­gro­žė­ti jais ir vi­suo­me­nei.

To­liau se­kė svars­ty­mai, ar bus pa­kan­ka­mai no­rin­čių šok­ti vai­kų, bet ko­lek­ty­vo va­do­vė bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad kla­si­ki­nis žan­ras vi­sa­da bu­vo ir bus po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je.

Ga­vu­si lei­di­mą įkur­ti ba­le­to stu­di­ją M. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, E. Nor­ke­vi­čiū­tė priė­mė ryž­tin­gą spren­di­mą vis tik su mo­kyk­la at­si­svei­kin­ti ir paieš­ko­ti stu­di­jai ge­res­nių są­ly­gų. Jas ra­do Plun­gės kul­tū­ros cent­re. Su va­do­ve kar­tu pa­rė­jo ir ke­lios ma­žo­sios ba­le­ri­nos. Da­bar jos jau – ab­sol­ven­tės.

Lai­kas pra­lė­kė ne­ju­čia

„Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si E. Nor­ke­vi­čiū­tės, kaip praė­jo pa­sta­rie­ji 10 kū­ry­bi­nės veik­los me­tų? Pa­sak Eg­lės ba­le­to stu­di­jos va­do­vės, lai­kas pra­skrie­jo be­pro­tiš­kai grei­tai ir ne­pas­te­bi­mai. Ko­lek­ty­vas per tuos me­tus la­bai pa­si­kei­tė, paau­go ne tik vai­kų skai­čiu­mi, bet ir jų su­pra­ti­mu, kas yra ba­le­tas, at­lie­ka­mo­mis šo­kių tech­ni­ko­mis, ženk­liai su­stip­rė­jo vi­sa ba­le­to stu­di­ja.

„Per tuos de­šimt me­tų Lie­tu­vo­je su­si­kū­rė la­bai daug ki­tų ba­le­to stu­di­jų. Kai mes kū­rė­mės, bu­vo tik vie­na stu­di­ja Klai­pė­do­je ir ke­lios ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. O da­bar jų yra ge­ro­kai dau­giau, kar­tu at­si­ra­do la­bai daug ba­le­to kon­kur­sų, išau­go kon­ku­ren­ci­ja. Ten, kur va­žiuo­ja­me pirk­ti ba­le­ri­noms spe­cia­lių šo­kio ba­te­lių – puan­tų, par­da­vė­jai kal­ba, kad anks­čiau jų par­si­vež­da­vo po ne­daug ir tik skir­tų mė­gė­jams, bet vė­liau vis­kas pa­si­kei­tė, išau­go stan­dar­tai, tad da­bar par­da­vė­jai pri­vers­ti vež­ti tik pro­fe­sio­na­lams skir­tą šo­kio ava­ly­nę“, – pa­sa­ko­jo ko­lek­ty­vo va­do­vė.

Eg­lės ba­le­to stu­di­ja prii­ma ma­žuo­sius šo­kė­jus jau nuo 4-erių me­tų. Stu­di­jos no­ras ir sie­kis, kad vi­si jos na­riai, bai­gę stu­di­ją, bū­tų įval­dę ge­rą ir tiks­lią šo­kių at­li­ki­mo tech­ni­ką, kas yra bū­ti­na no­rint sa­vo atei­tį sie­ti su šia veik­la.

E. Nor­ke­vi­čiū­tė pa­ste­bi, kad, ly­gi­nant vai­kus, su ku­riais te­ko dirb­ti prieš de­šimt me­tų, ir da­bar­ti­nę kar­tą, pa­sta­ro­ji tu­ri itin di­džiu­lį su­si­do­mė­ji­mą šo­kiu ir no­riai, su už­si­de­gi­mu tech­ni­nius įgū­džius la­vi­na ne tik už­siė­mi­mų me­tu, bet ir na­muo­se.

Šo­kių ko­lek­ty­vas – lyg vie­na di­de­lė šei­ma

Paš­ne­ko­vė pri­si­pa­ži­no, kad pa­sta­rie­ji me­tai jai bu­vo ypa­tin­gi ir lai­ko poil­siui lik­da­vo la­bai ma­žai. Še­šias die­nas per sa­vai­tę in­ten­sy­viai su ba­le­ri­no­mis tek­da­vo ruoš­tis įvai­riems kon­cer­tams, kon­kur­sams ir iš­vy­koms, už­sie­nio ša­ly­se vyks­tan­tiems fes­ti­va­liams.

Su­val­dy­ti ir pre­ci­ziš­kai šok­ti iš­mo­ky­ti per 150 vai­kų ir jau­ni­mo – ne­men­kas iš­šū­kis.

„Man ba­le­tas yra ne tik dar­bas, tai di­džiu­lė ma­no gy­ve­ni­mo da­lis, į ku­rią su­de­du vi­są šir­dį. Ži­no­ma, pa­vargs­tu fi­ziš­kai ir mo­ra­liš­kai, bet tas nuo­var­gis yra ki­toks. Ar ma­mos, bū­da­mos su sa­vo vai­kais, nuo jų pa­vargs­ta? Tik­rai ne. Ly­giai taip pat ir aš vi­sa­da la­bai pa­siilgs­tu sa­vo mo­ki­nių. Mei­lė šo­kiui, vai­kams yra per­si­py­nu­si su dar­bu, o šis – su my­li­ma veik­la ir ho­biu.“

E. Nor­ke­vi­čiū­tė ne­slė­pė, kad tu­rint to­kį di­de­lį vai­kų ko­lek­ty­vą ir in­ten­sy­vų dar­bo gra­fi­ką, as­me­ni­niam gy­ve­ni­mui lai­ko lie­ka la­bai ma­žai, bet džiau­gė­si, kad ar­ti­mie­ji ją su­pran­ta ir pa­lai­ko. Lais­vą lai­ką mo­te­ris ski­ria ke­lio­nėms. Ten­ka ke­liau­ti ne tik su sa­vo šei­ma, duk­ra, bet ir su šo­kių ko­lek­ty­vu.

Ne­re­tai ap­lin­ki­niai ste­bi­si, ar va­do­vei nė­ra bai­su leis­tis į iš­vy­kas su to­kiu pul­ku vai­kų, bet E. Nor­ke­vi­čiū­tė sku­ba paaiš­kin­ti, kad jai tai – vie­nas ma­lo­nu­mas, vai­kai esą su­pra­tin­gi ir jo­kių rū­pes­čių ne­ke­lia. Ma­ty­da­mas, kiek daug jiems reiš­kia da­ly­va­vi­mas tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se ir kon­kur­suo­se, ne­ga­li ne­si­džiaug­ti.

Kai ne­rei­kia sku­bė­ti į re­pe­ti­ci­jas ar ruoš­tis į ke­lio­nes, E. Nor­ke­vi­čiū­tė su di­de­liu ma­lo­nu­mu pa­ny­ra į bui­ties rū­pes­čius. Sa­ko be ga­lo mėgs­tan­ti tvar­ky­tis na­muo­se ir spė­lio­ja, kad tas pe­dan­tiš­ku­mas neat­sie­ja­mas ir dar­bi­nė­je veik­lo­je. Ba­le­te kaip nie­kur ki­tur svar­bi kiek­vie­na de­ta­lė – pre­ci­ziš­kai su­riš­ti šo­kė­jų kuo­de­liai ir iš­ly­gin­tos su­kne­lės, ne­prie­kaiš­tin­ga šo­kė­jų iš­vaiz­da.

O na­muo­se sa­vo tai­syk­les dik­tuo­ja čia ka­ra­liau­jan­tis pul­kas au­gin­ti­nių: ka­ti­nas Ki­cu­tis Prin­cas bei du šu­nys Mer­fis ir Gei­me­ris, be ku­rių, anot E. Nor­ke­vi­čiū­tės, bū­tų liūd­na ir nuo­bo­du.