Savo darbus pristatė regėjimo negalią turintys kūrėjai

Ne­palūž­ti pa­de­da li­ki­mo drau­gai

Anks­tes­niais me­tais Lie­tu­vos aklųjų ir silp­na­re­gių sąjun­gos (LASS) Šiaurės Rytų cent­ro Plungės fi­lia­lo na­riai Bal­to­sios laz­delės dieną minė­da­vo išei­da­mi į mies­to gat­ves ir de­monst­ruo­da­mi žmonėms vaikš­čio­ji­mo pa­si­tel­kiant baltąją laz­delę ypa­tu­mus, su­pa­žin­din­da­mi su brai­lio raš­tu bei su sa­vo kas­die­ny­be, ku­rio­je spal­vos – itin blan­kios ar­ba jų iš­vis nėra.
„Ne­re­gystė – be ga­lo sun­kus da­ly­kas. Žmonėms, ku­rie gims­ta su šia ne­ga­lia, galbūt leng­viau, nes jie ne­sup­ran­ta, ką pra­ra­do, į šį pa­saulį at­ėję be regė­ji­mo do­va­nos. O tiems, ku­rie gimė svei­ki ir tik vėliau dėl vie­no­kių ar ki­to­kių prie­žas­čių ap­ako, – iš­ties sun­ku. Ne­re­tas pa­ny­ra į dep­re­siją. Aš pa­ti silps­tantį regė­jimą iš­gy­ve­nau itin sun­kiai“, – min­ti­mis prie­š pri­sta­tant iš­ties išs­kir­tinę pa­rodą da­li­jo­si il­ga­metė drau­gi­jos narė El­vy­ra Ru­de­lienė.
Anot jos, aklųjų ir silp­na­re­gių drau­gi­jos pa­de­da ne­palūž­ti, nes pri­si­jungęs prie li­ki­mo draugų su­pran­ti, kad šio­je žemė­je toks esi ne vie­nas, kad ap­link – daug regė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių, ku­rie su tuo su­si­tai­ko ir iš­moks­ta gy­ven­ti ki­taip – ma­ty­da­mi per lytė­jimą. Kai ku­riems su­si­lpnėjus regė­ji­mui ar­ba iš­vis jo ne­te­kus pa­vyks­ta at­ras­ti naujų veiklų ir už­siė­mimų, pa­de­dan­čių at­si­kra­ty­ti niū­rių min­čių, ne­palūž­ti, pra­tur­ti­nan­čių kas­die­nybę.


Su kūry­ba – die­na sma­gesnė

Šird­žiai ar­timą veiklą ti­ki­no su­radę ir Kultū­ros cent­re sa­vo darbų pa­rodą su­rengę jos au­to­riai. An­tai sta­liaus-dai­lidės pro­fe­siją tu­rin­tis Al­gir­das Dob­ro­vols­kis pa­sa­ko­jo, kad med­žio ir skap­tu­ko ėmėsi ta­da, kai te­ko at­si­sa­ky­ti ūki­nin­ka­vi­mo ir ūkį per­leis­ti sūnui – anks­čiau tam ne­būtų buvę lai­ko.
Itin pra­stai šiuo me­tu ma­tan­tis vy­ras pri­si­minė, kaip į ran­kas pa­ėmęs pirmąją pliauską pra­dėjo ją skap­tuo­ti. Da­bar med­žio drožė­jo darbų ko­lek­ci­jo­je – ne vie­nas me­di­nu­kas: šventųjų skulptūrėlės, ra­ga­nos ir ki­ti dro­ži­niai, ku­riuos ku­ria, to­bu­li­na, tai­so lies­da­mas. Ki­to būdo ma­ty­ti nėra.
Tie­sa, vy­ro aki­mis ne­re­tai būna jo žmo­na Ju­li­ja, ku­rian­ti medines gel­de­les ir va­zonė­lius gėlėms. Bet ir šios regė­ji­mas – ri­bo­tas. Ne­pai­sant to, mo­te­ris su­tuok­ti­nio dar­bus ap­žiū­ri, pa­tik­ri­na. „Taip kar­tu ir „lip­do­me“. Kūry­ba – įdo­mus už­siė­mi­mas. Be to, ir die­na grei­čiau praei­na“, – nūdie­na da­li­jo­si Al­gir­das, ku­rio ryš­kias­pal­viai me­di­nu­kai pa­gy­vi­no pa­rodą.
Med­žio dro­ži­nius pa­ro­do­je pri­statė ir Ado­mas Šiau­lys. Be­ne la­biau­siai vi­si žavė­jo­si jo drož­tais me­di­niais šaukš­tais. „Kaip ga­li­ma silp­na­re­giui taip nu­dai­lin­ti juos. Ro­dos, kad net me­dis kruopš­čiai pa­gal raš­tus pa­rink­tas“, – gar­siai stebė­jo­si ne vie­nas.
Pats meist­ras pa­sa­ko­jo, jog dro­žinė­ja nuo vai­kystės. „Med­žio meist­rystės pa­vyzd­žiu man bu­vo tėvas ir se­ne­lis. Iš jų daug iš­mo­kau, o da­bar ir pa­ts ėmiau­si šio ama­to. Anks­čiau, jau­nystė­je mūri­jau iš ak­menų. Daž­niau­siai – kros­nis, ži­di­nius. Bet nu­si­lpus re­gai, šių darbų te­ko at­si­sa­ky­ti. Taip į ma­no gy­ve­nimą grįžo dro­žy­ba“, – sakė A. Šiau­lys, ku­ris ne tik su med­žiu ir skap­tu­ku drau­gau­ja, bet ir mu­zi­kuo­ja. To­kiu būdu vy­ras ti­ki­no ir dar­bo turįs, ir širdį nu­ra­minąs.


Pa­ro­da – gau­si kūri­nių

Kultū­ros cent­ro fojė įkur­dintą pa­rodą puo­šia ir dau­giau darbų, ku­riuos ne­tu­rin­tiems ga­li­my­bių pa­so ir dėl to į vidų užei­ti ne­ga­lin­tiems smal­suo­liams ap­žiūrė­ti ga­li­ma ir iš lau­ko. Per langą pui­kiai ma­to­mi ne tik ant pa­langės „sėdin­tys“ dro­ži­niai, bet ir ant sie­nos pri­tvir­tin­tos pa­galvėlės bei mai­še­liai. Jų au­torė – Ja­ni­na Bui­vy­daitė, ku­rią nuo vai­kystės trau­kia įvairūs rank­dar­biai. Ypač mo­te­riai pa­tin­ka siū­ti, bet ne­sve­ti­mas darbš­čia­ran­kei ir au­di­mas.
Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ir Onutės Žli­bi­nienės austi sku­du­ri­niai ta­ke­liai. Pir­muo­sius me­tus, kuo­met ėmė stip­riai silpnė­ti regė­ji­mas, mo­te­ris pri­si­me­na kaip itin su­dėtin­gus. Lai­mei, vėliau mo­te­ris įsi­lie­jo į LASS, kur ėmė skai­ty­ti bei įgar­sin­ti kny­gas. Pa­sak Onutės, bend­rystė, iš­ti­kus sun­ku­mams, yra la­bai svar­bi. O kiek vis­ko ga­li­ma nu­veik­ti kar­tu.
Mar­gas­pal­vius ta­ke­lius ku­ria ir El­vy­ra Ru­de­lienė,  šio ama­to iš­mo­ku­si au­di­mo už­siė­mi­muo­se. El­vy­ra įsi­ti­ki­nu­si, jog svar­biau­sia, kad ir kas be­nu­tiktų, ne­pra­ras­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. „Gy­ve­nu taip, kaip šir­dis sa­ko, kaip pa­čiai pa­tin­ka. Mėgstu juo­kus ir iš­dai­gas, nes taip ir sau, ir ki­tiems širdį nu­ra­mi­nu, juoką do­va­no­ju“, – po­zi­ty­vu­mu trykš­ta il­ga­metė LASS narė, ku­ri nuo vai­kystės ži­no, ką reiš­kia gy­ven­ti tu­rint silpną regė­jimą.
Iš vi­so pa­ro­do­je pri­sta­to­mi be­maž 7-ių au­to­rių kūri­niai, ta­čiau da­ly­vau­ti pa­ro­dos pri­sta­ty­me dėl šiuo me­tu ga­lio­jan­čių ap­ri­bo­jimų, su­si­ju­sių su pan­de­mi­ja, galė­jo ne vi­si. Ne­pai­sant to, vi­si iki vie­no džiau­gėsi, galė­da­mi pa­ro­dy­ti žmonėms, kuo jie gy­ve­na, ką ge­ba regė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tys žmonės. Jų ta­len­tu džiaugė­si ir Kultū­ros cent­ro tau­to­dailės ku­ra­torė Jo­lan­ta Mil­tenė, iš­reiš­kusį viltį, jog atei­ty­je to­kių pa­rodų bus tik dau­giau.