Gyvenimas šokio ritmu atvėrė duris į pasaulio čempionatą

Pas­tan­gos virs­ta ap­do­va­no­ji­mais

Mo­kyk­la, tre­ni­ruotės, na­mai – toks pen­kio­lik­me­čio Kris­tu­po die­nos rit­mas.  Ir pa­si­kalbė­ti su „Že­mai­čiu“ vai­ki­nas lai­ko ra­do tarp pa­mokų „Ry­to“ pa­grin­dinė­je mo­kyk­lo­je bei šo­kio tre­ni­ruo­tės. Šo­kiui savęs jis ati­duo­da iš­ties daug: tre­ni­ruotės – kas­dien, var­žy­bos, įvai­rios sto­vyk­los – sa­vait­ga­liais. Ką vei­kia ato­stogų me­tu? Jų tie­siog ne­būna. Vi­sas lais­vas lai­kas pa­ski­ria­mas šo­kiui.
Kris­tu­pas ne­sle­pia, jog kar­tais būna pa­vy­du, kad jo bend­raam­žiai per dieną tu­ri po 8 lais­vas va­lan­das, o jis na­mo grįžta, kai jau būna lai­kas mie­go­ti. Bet sa­ko žinąs, dėl ko viską da­ro – dėl sva­jonės su šo­kiu sie­ti sa­vo ateitį: galbūt bus šokė­jas, gal spor­ti­nių šo­kių tre­ne­ris, gal teisė­jas.
O kas sa­vo sva­jonės sie­kia at­kak­liai, tam ir pa­ti Fortū­na šyp­so­si. Būda­mas tik de­šim­ties, K. Mlins­kas jau at­sto­va­vo Lie­tu­vai Eu­ro­pos Lo­tynų Ame­ri­kos šo­kių čem­pio­na­te, o prie­š mėnesį su par­tne­re Emi­li­ja iš­ko­vo­jo vi­ce­čem­pionų ti­tulą Lie­tu­vos de­šim­ties šo­kių čem­pio­na­te Aly­tu­je, jau­nių II grupė­je, kur varžė­si tarp 14–15 metų šokėjų. Pas­ku­tinė­se da­ly­vau­to­se var­žy­bo­se Šiau­liuo­se plun­giš­kio ir šiau­liškės po­ra pelnė net ne vieną laimė­jimą: ne tik iš­ko­vo­jo čem­pionų ti­tulą Lo­tynų Ame­ri­kos šo­kių pro­gra­mo­je, bet ir tre­čiąją vietą stan­dar­ti­nių šo­kių pro­gra­mo­je.
Aukš­to meist­riš­ku­mo šokė­jas, tu­rin­tis ir daug kitų laimė­jimų, at­vi­rau­ja, kad gal prie­š pen­ke­rius me­tus bu­vo aki­mir­ka, kai norė­jo viską mes­ti. Tie­siog grįžo po tre­ni­ruotės pik­tas, kaž­kuo nu­si­vylęs. Ta­čiau tuoj pat to­kias min­tis nu­vi­jo į šalį ir šian­dien sa­ko: „Ne­ži­nau, ką da­ry­čiau be šo­kių“.


Šo­kis – ne tik žings­ne­liai

Kal­bant su Kris­tu­pu ma­ty­ti, kad jis prie dėme­sio yra pra­tęs. Vai­ki­nas vi­siš­kai ne­si­gėdi fo­toa­pa­ra­to blyks­čių, prie­šin­gai – iš­vydęs į jį nu­kreiptą ob­jek­tyvą tuoj pat nu­si­šyp­so, ne­su­si­kaus­to, ži­no, kaip elg­tis, juk būna fo­tog­ra­fuo­ja­mas daž­nai. Sa­ko, ir su­kda­ma­sis ant par­ke­to var­žy­bo­se dos­niai šyp­se­nas fo­tog­ra­fams da­li­jan­tis.
„Ry­to“ pa­grin­dinės mo­kyk­los aš­tun­to­kas pa­sa­ko­ja spor­ti­nių šo­kių re­pe­ti­ci­jo­se ir įvai­rio­se sto­vyk­lo­se iš­mokęs ne tik žings­ne­lių, įtemp­tos it sty­gos lai­ky­se­nos, bet ir ar­tis­tiš­ku­mo, vai­dy­bos, šo­kio me­tu nu­tai­sy­ti tin­kamą veidą. Anot Kris­tu­po, šyp­se­na šo­kant rei­ka­lin­ga vi­sa­da, tik ne per pa­sa­doblį – jį at­lie­kant rei­kia pa­de­monst­ruo­ti cha­rak­terį, ku­ris tu­ri at­si­spindė­ti ne tik ju­de­siuo­se, bet ir vei­de.
Yra iš­mokęs ir ne­pa­si­mes­ti ne­tikė­to­se si­tua­ci­jo­se, o jų, ži­no­ma, bu­vo ir bus. Plun­giš­kis pa­sa­ko­ja, kad slys­telė­ti šo­kant ten­ka daž­nai, o šok­da­ma par­tnerė alkū­ne yra ir nosį kliud­žiu­si, ir į lūpą pa­tai­kiu­si, kartą bu­vo ir taip, kad pa­ts ne­ty­čia pa­lei­do šokė­jos ranką… Ta­čiau žiū­ro­vai to daž­niau­siai ne­pas­te­bi – kas be­nu­tiktų, su­kie­si šo­kio rit­mu it nie­kur nie­ko, ar ne taip kažką pa­da­rei, ar skau­da ką… To­kia ar­tistų duo­na, nes žiū­ro­vai no­ri gėrėtis šo­kiu, šokėjų skleid­žia­ma ge­ra nuo­tai­ka, pui­kia iš­vaiz­da ir dai­liais kos­tiu­mais.
Kris­tu­po ma­ma Auš­ra pa­sa­ko­ja, kad dar kiek anks­čiau pa­si­ro­dy­mams šu­kuo­se­nas sūnui da­ry­da­vo ir pa­ti. Da­bar tai at­lie­ka pro­fe­sio­nalūs sti­lis­tai, o kos­tiu­mus, ku­rie per pa­si­ro­dy­mus pa­kei­čia­mi ke­lis­kart, siu­va di­zai­ne­riai.


Vien ta­len­to ne­pa­kan­ka

Turbūt pir­miau­sia Kris­tu­po, kaip šokė­jo, ta­lentą įžvelgė jo ma­ma. O kai sūnaus dar­že­ly­je vie­no pa­si­ro­dy­mu me­tu iš­vy­do ne­prie­kaiš­tin­gos lai­ky­se­nos cha­riz­ma­tiškąjį tre­nerį Šarūną Šiau­čiulį, pa­prašė jį tre­ni­ruo­ti ir tuo­met dar dar­že­li­nuką Kris­tupą.
Ši­taip Š. Šiau­čiu­lis, Mar­ty­no ir Ra­munės Kūrų Klaipė­do­je įkur­to šo­kių klu­bo „Žings­nis“ tre­ne­ris, ta­po jo ved­liu šo­kių pa­sau­ly­je. Ir į per­ga­les kar­tu su tre­ne­re Dia­na Be­ne­te bei vi­sa tre­ne­rių ko­man­da ve­da iki šių dienų.
Tris die­nas tre­ni­ruotės vyks­ta „Ry­to“ pa­grin­dinė­je mo­kyk­lo­je, dvi die­nas ma­ma Kris­tupą ve­ža į „Žings­nio“ tre­ni­ruo­tes Klaipė­do­je. Tad K. Mlins­ko ta­len­tui at­si­skleis­ti pa­de­da ir bea­to­dai­riš­kai pa­lai­kan­tys abiejų šokėjų tėvai, ir tre­ne­riai, ir ta­len­tin­ga par­tnerė, ir dau­ge­lis kitų, ku­rie vai­ki­no už­si­de­gi­mu šok­ti ti­ki, jam pa­de­da bei ma­to, kaip Kris­tu­pas dėl to sten­gia­si.
„Gal ki­tiems at­ro­do, kad spor­ti­niai šo­kiai – pra­mo­ga. O iš tikrųjų tai spor­tas, rei­ka­lau­jan­tis la­bai daug ener­gi­jos, jėgų ir pa­stangų“, – sa­ko A. Mlins­kienė.


Bal­tais dra­bu­žiais – tik į fi­nalą

Iki 7-os kla­sės pirmū­nu mo­kyk­lo­je buvęs Kris­tu­pas da­bar pri­pažįs­ta, kad moks­lus kar­tais ten­ka šiek tiek nu­stum­ti į šalį, todėl už su­pra­tin­gumą dėko­ja „Ry­to“ pa­grin­dinės mo­kyk­los mo­ky­to­jams, leid­žian­tiems at­si­skai­ty­ti ir vėliau.
Be ga­lo dėkin­gas ir sa­vo pa­grin­di­niam tre­ne­riui Š. Šiau­čiu­liui, ir D. Be­ne­tei. „Jie man – kaip tėvai“, – gra­žiai at­si­lie­pia Kris­tu­pas.
Ir sa­ko tėviškų pa­ta­rimų klau­san­tis, ne vien dėl šo­kio tech­ni­kos gau­na­mų. An­tai iš tre­ne­rio iš­gir­do tarp spor­ti­nių šo­kių šokėjų gajų prie­tarą, jog bal­tus dra­bu­žius šokė­jai turėtų vilk­tis tik pa­tekę į fi­nalą. Esą jei bal­tai pa­si­puoš anks­čiau – iki jo, žiūrėk, ga­li ir ne­nuei­ti.
„Taip ir da­rom. At­ro­do, pa­si­tei­si­na“, – šyp­so­si aukš­to meist­riš­ku­mo šokė­jas.
O spor­ti­nius šo­kius jis pamė­go ne kiek dėl gra­cingų ju­de­sių, tar­si už­de­gan­čių par­ketą, kiek dėl mu­zi­kos. Kai šo­ka Lo­tynų Ame­ri­kos šo­kius, mėgsta girdė­ti au­sy­se skam­ban­čius „bum­či­kus“, o stan­dar­ti­nių šo­kių sūku­ry­je – ro­man­tinę mu­ziką.
Tie­sa, Kris­tu­pas ir pa­ts lais­va­lai­kiu kom­piu­te­riu ku­ria mu­ziką, be to, jam pa­tin­ka ir mo­ka gra­žiai pieš­ti. Ma­tyt, šį ta­lentą per­ėmė iš tėčio.
Pap­ras­tai vai­ki­nas tu­ri griežtą re­žimą ir re­tai leid­žia sau at­si­pa­lai­duo­ti. Atid­žiai ren­ka­si ir tai, ką de­da į burną, kaip ir dau­ge­lis spor­ti­ninkų. Ta­čiau kai tos at­si­pa­lai­da­vi­mo mi­nutės atei­na, Kris­tu­pas mie­lai ir „bur­gerį“ su­ker­ta, ir pi­ca pa­si­gard­žiuo­ja. Pas­ku­tinį kartą ją valgė po per­galės pa­te­kus į pa­sau­lio čem­pio­natą – juk kai būni taip aukš­tai įver­tin­tas, ap­si­do­va­no­ti būti­na.
Šiuo me­tu vai­ki­nui rūpi būsi­ma­sis įver­ti­ni­mas – kaip pa­si­seks su­šok­ti Vo­kie­ti­jo­je. Sa­ko, yra ir to ne­ri­mo, kai ant pe­čių – at­sa­ko­mybė prie­š visą Lie­tuvą. Ta­čiau jau vien tai, kad ga­bus plun­giš­kis su po­ri­nin­ke pa­si­ro­dys tarp stip­riau­sių pa­sau­lio jaunųjų šokėjų – jau di­de­lis pa­sie­ki­mas.