Naujausios
Gamtos vaikas
25-erių plungiškė po kelerių metų galės vadintis profesionalia gyvūnų aukle, mat šiuo metu Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre kremta gyvūnų prižiūrėtojo specialybės mokslus.
Moteris pasakojo nuo pat vaikystės mylėjusi gyvūnus ir gamtą. Jos tėtis dirbo veterinaru, tad, nenorėdama eiti į darželį, dažnai jo prašydavusi pasiimti ir ją kartu į darbą. O ir namuose šeima laikė visokių gyvūnų.
„Nuo afrikinės varlės iki šuniuko... Kažkaip taip nutikdavo, kad prie mūsų namų žmonės palikdavo daug gyvūnų, o mes visus juos priglausdavome. Buvau tas gamtos vaikas, kuriam įdomus kiekvienas mažas vabalėlis“, – pasakojo plungiškė.
Ji pati vaikystėje vis dėl to svajojo turėti restoraną ir būti šefe, tik laikui bėgant suprato, kad šis darbas būtų tikrai ne jai. Bet ir minčių tapti gyvūnų aukle neturėjusi, tačiau ši veikla tarsi pati ją susirado.
Būdama neabejinga šunims, mergina tapo dažna gyvūnų prieglaudos „Plungės priglaustukai“ lankytoja. Užsuka ne tik padėti ir pamyluoti čia laikiną prieglobstį radusių keturkojų, bet ir, reikalui esant, kartais pasiima pas save kokį sergantį gyvūną, kuriam reikia daugiau priežiūros.
Kartą nutarė, kad šiai veiklai galėtų skirti ir daugiau laiko bei dėmesio. Taip gimė mintis tapti gyvūnų aukle. Nieko nelaukusi Gabija sukūrė paskyrą feisbuke, kur prisistatė kaip gyvūnų auklė, ir pasiūlė savo paslaugas visiems, kurie ieško, kam laikinai – dienai, savaitei ar mėnesiui – patikėti savo augintinį.
Moteris džiaugiasi, kad artimieji palaikė šį jos sumanymą ir naują užsiėmimą: „Galų gale jie neturėjo kito pasirinkimo, mat žino, jog aš esu gyvūnų žmogus.“
Nepriima tik katinų
Plungiškė į ją besikreipiančių klientų augintinius įkurdina savo namuose ir kiekvienam stengiasi skirti kuo įmanoma daugiau laiko ir dėmesio, mat pirma reikia užmegzti ryšį, suprasti jo norus, charakterį, santykius su aplinkiniais, kitais gyvūnais.
Moteris sako pastebėjusi, kad kai kuriems šunims labai trūksta socializacijos – jie bijo nepažįstamų vietų, svetimų žmonių. Tokių keturkojų šeimininkams norisi patarti labiau domėtis savo augintinio poreikiais, skirti jiems daugiau dėmesio.
O laisvu laiku Gabija ir toliau savanoriauja „Plungės priglaustukuose“, kur jos dėmesio, meilės ir rūpesčio laukia dar kelios dešimtys keturkojų.
Pačios plungiškės namuose laikiną prieglobstį randa ne tik šunys – kartais tenka draugauti ir su papūgėle, o vieni klientai atvežė pasaugoti savo triušiuką.
„Dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie ketina išvykti atostogų ir nenori kankinti augintinio ilgose kelionėse. Žinoma, jie myli savo augintinius, nes palieka juos gerose rankose. Priimu augintinius neribotam laikui – tiek, kiek reikia. O ilgiausiai vienu šuneliu teko rūpintis net šešis mėnesius.“
Tik kačių Gabija nepriimanti. Joms bet koks aplinkos pasikeitimas sukelia didelį stresą, tad saugiausiai katės jaučiasi namuose, savo teritorijoje, kurią beatodairiškai saugo. Be to, katės nemato bėdos kurį laiką pabūti vienos, todėl besikreipiančių klientų kates plungiškė lanko jų namuose, pasirūpina, kad jos turėtų maisto ir vandens, kad būtų švarus jų tualetas.
Tapo šeimos nariu
Be globojamų augintinių Gabijos namuose siaučia vižlas Cezaris ir iš prieglaudos paimta katytė. Beje, Cezaris kažkada taip pat buvo jos klientas, tačiau buvę jo šeimininkai nebeturėjo galimybių jo pasiimti, taip šunelis tapo savo auklės šeimos nariu.
Mergina pasakojo jau senokai svajojusi ir pati turėti kokį augintinį, tik vis susilaikydavusi nuo šio žingsnio, mat nežinojo, kaip jis sutars su laikinai pas ją apsistojančiais klientų šunimis ir kitais augintiniais.
Tad vis atidėdavusi savo svajonę į šalį – gal kada vėliau. Bet ne veltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai. Vieną dieną moteris sulaukė trečią mėnesį jos globojamo Cezario šeimininkų skambučio. Žmonės paaiškino nebeturintys galimybių jį pasiimti.
„Nesmerkiu tu žmonių, visiems visko nutinka. Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Iš pradžių buvau sutrikusi, galvojau, gal reikia ieškoti Cezariui kitų namų, bet viską apsvarsčiusi supratau, kad tai – ne atsitiktinumas. Matyt, Cezaris pats mane surado, tarsi buvo man skirtas. Jis – tikrai ypatingas šuo. Labai protingas, žiuri televizorių kaip žmogus. Mėgsta keliauti, puikiai sutaria su kitais šunimis. Taip, kartais pasitaiko ir jam kokią šunybę iškrėsti, ypač kai supyksta, jei kur nors jo nesivežame. O katytė yra tikra namų karalienė, kuri kartais mums visiems velnių išrašo, – juokėsi Gabija. – Pagal charakterį ji yra labiau šuo nei katinas. Matyt, augdama tarp šunų supanašėjo su jais.“
Ryšys – visam gyvenimui
Gabija papasakojo, kad neseniai teko ieškoti naujų namų dobermanui Bongui. Moteris pati juo rūpinosi šešis mėnesius, o išgirdusi, kad ankstesni šeimininkai nebegali jo laikyti, nutarė surasti Bongui naujus šeimininkus. Laimei, pavyko tą padaryti.
„Liūdna, kad žmonės neįvertina, kiek pasirinktas augintinis gyvens, kokios priežiūros jam reikės, kokie bus jo poreikiai. Šuniui nusispjaut į gražias mašinas, į pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, tu esi turtingas ar vargšas, protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją. Šunys palieka letenų atspaudus mūsų širdyse“, – įsitikinusi gyvūnų auklė.
