Naujausios
Nemažai metų teko dirbti su specialių poreikių turinčiais vaikais, juose esu radęs daug įdomių, netgi nepaaiškinamų reiškinių, tad pagalvojau, kad verta pabendrauti ir su suaugusiu žmogui, kuris giriasi savo ypatingais gebėjimais. Tik tegul skaitytojas neįsižeidžia dėl mano skeptiškumo vertinant šituos dalykus.
Broniaus šaknys – Kuliuose. Čia gyveno jo seneliai ir tėvai, čia jis mokėsi ir čia sugrįžo po studijų bei tarnystės armijoje. Kuliuose gyvena iki šiol. Kuliškiai šį žmogų tikrai pažįsta, nes jis net dvi kadencijas buvo Kulių seniūnu, nors pagal profesiją yra miškininkas. Pasirinko šią profesiją ir studijas tuomečiame Miškų ūkio technikume Kaune įkvėptas senelio, su kuriuo vaikystėje daug laiko praleisdavo miškuose.
Kai kurias savo savybes Bronius pastebėjo dar jaunystėje, kai net nusisukęs galėdavo pasakyti, už kurio medžio „slepiasi“ jo senelis. Šiandien, pasak jo, šios galios matyti tai, ko nemato kiti, yra dar labiau sustiprėjusios. Vyras svarsto, kad lūžis įvyko po to, kai tarnaudamas armijoje Kaliningrado srityje suprato, jog tarnauja ypatingai slaptame dalinyje, ir nepanoro to tęsti. Už tai jis buvo smarkiai sumuštas, dėl to vėliau turėjo visokių sveikatos problemų. Kartu su ligom sustiprėjo ir nepaaiškinami gebėjimai.
Blogėjant sveikatai žmogus gydėsi tiek Plungėje, tiek stambesnėse šalies gydymo įstaigose. Niekas nepadėjo. Va tada Bronius ir atrado, jog nuo visų ligų geriausias vaistas yra vanduo. Ir ne bet koks, o tam tikrų šaltinių.
Šioje pokalbio dalyje kuliškis „paliejo“ daug žinių apie vandens naudą, jo naudojimo būdus ir „stebuklingus“ šaltinius, paminėdamas ir Lopaičių šaltinį bei trykštantį netoli Gandingos piliakalnio, Oginskio vardu vadinamą. Nurodė ir datas, kuomet vanduo tampa ypatingai „gyvas“ ir sveikas. Prisipažinau, kad man ir tikriausiai daugeliui kitų tai yra žinoma. Bet sutinku, kad pakartojimas niekam nėra pakenkęs.
Vėliau pokalbyje peršokom į keistus ir gal net stebuklingus paties Broniaus gebėjimus. Vyras tikino gebantis vien metęs žvilgsnį į moterį nustatyti ankstyvą nėštumą, pasakyti, ar žmogus turi virškinimo sutrikimų. Pasigyrė galintis tiksliai atspėti ir žmogaus amžių, tiesa, spėdamas manąjį gerokai prašovė pro šalį. Bet tiek to – kam nepasitaiko.
Išgirdau, kad kuliškis, užsukęs į kapines, kiaurai žemę mato, kur palaidoti buvę laisvamaniai, o kur tvarkingai, su atitinkamomis apeigomis išlydėti mirusieji. Girdi – laisvamanių palaidojimo vietos Broniaus akyse net kilnojasi. Tada paaiškėjo, kad pašnekovas gali pasakyti, kur palaidoti prie piliakalnių kritę lietuviai ir kur – jų priešai, todėl Bronius sakė norintis istorikams, archeologams ir kitiems tyrėjams papasakoti apie piliakalnius prie Plungės bei kitose Lietuvos vietose.
Čia aš išgirdau daug įdomių ir man dar negirdėtų dalykų apie Gandingos ir Varkalių piliakalnius, apie Durbės mūšio vietą ir net apie tas vietas, kuriose rajono valdžia žada kurti infrastruktūrą pramogoms. Savo tyrimus Bronius iliustravo įvairiais pačio padarytais brėžiniais ir net piliakalnių maketais. Tikrai tose srityse pasistūmėjęs. Ne veltui daugybė laikraščių kuliškio pastebėjimus publikavo, o jis pats turėjo galimybę pažinti daug įžymių žmonių.
Tęsiant pokalbį man pačiam norėjosi paaiškinti žmogui, kodėl su juo mažai kas nori bendrauti, ypač pakartotinai, o patikėti jo dėstomomis žiniomis – beveik niekas...
Tai, ką pasakiau Broniui, norėčiau pasakyti visiems panašios nuomonės apie save žmonėms. Tiems, kurie sąžiningai įtikėję į savo išskirtinumus, koks pasirodė esąs Bronius, pasiūlyčiau tokias savo galias kažkaip įrodyti, pagrįsti. Juk net šventaisiais skelbiami tik tie žmonės, kurie savo gyvenime kažką stebuklingo padarė. Jei savo gebėjimų nepavyksta įrodyti nenugriaunant pastatų ar su žeme nesulyginant piliakalnių, siūlau pagalvoti, ar tikrai tos galios tokios jau stebuklingos. Na, o tiems, kurie net ir pelnosi iš tariamų savo gebėjimų, žodį turėtų tarti teisėsauga.
Visi suprantame ir tai, kad idėja kažkam kažką įrodyti degantis žmogus nemažai ką gali rasti knygose ir kituose informacijos šaltiniuose. Prisiskaičius vieną dieną net pačiam sau netikėtai gali pradėti „regėti“.
Va, apie ką aš kalbėjau Broniui ir kartais man atrodė, kad jis tam pritaria. Jei taip ir buvo, tai pavyko ir žmogų išklausyti, ir paskatinti jį susimąstyti. To tikrai nuoširdžiai norėjau.