Naujausios
Norėjo tapti kunigu
Ko reikia, norint būti geru karininku? Visiško atsidavimo. „Jeigu jau eini šias pareigas, Tėvynė turi būti pirmoj eilėj. Visada turi būti pasiruošęs, negailėti jai savo jėgų, net gyvybę už ją atiduoti. Jeigu šito neturi, karininku būti negali“, – iš savo patirties kalba R. Petrikas.
Tiesa, jaunystėje jis buvo pasiryžęs kitai – Dievo – tarnystei. Galbūt dėl to, jog nuo mažens, dar mokinukas, patarnavo Pakutuvėnų bažnyčioje. Klebonas jam buvo tas asmuo, į kurį, atrodė, verta lygiuotis. Be to, abu Romo tėvai buvo giliai tikintys, tėvas dargi bažnyčios maršalka, savo rankomis bažnyčią Pakutuvėnuose statęs.
Todėl Romo šiandien nebestebina šeimos maitintojo išlietas pyktis, kai kartą iš mokyklos į namus Narvaišiuose jis grįžo pasirišęs pionieriaus kaklaraištį. „Tą kaklaraištį pamatęs tėvas suplėšė...“ – prisimena karininkas, pionieriumi anuomet tapęs ne savo noru.
Nutaręs, kad nori „eiti į kunigus“, iš į Pakutuvėnus atvažiuojančio Plungės klebono pritarimo jis nesulaukė. „Nepraleis tavęs. Sovietų Sąjungoje yra numatytas limitas ir jie mokytis pasiųs sau parankius žmones, – sakė. – Geriau ruoškis į armiją ir ten sužinok visus tuos dalykus, ką turi priešai žinoti.“
Klebonas tikėjosi, kad pamažu Lietuva atsikels, išsivaduos iš okupanto gniaužtų, nors galvą iki tol ir ne vienas paguldys. „Bet šito reikia“, – pasakęs.
Į armiją įtaisė pusbrolis
Tokie klebono žodžiai įtikinę. Kai tik atėjo laikas eiti į armiją, R. Petrikas iškart įsirašė į savanorius.
Tik vis nesisekė – jį tai paimdavo, tai vėl paleisdavo. Iš pradžių jaunuolis nesuprato, kokie žaidimai vyksta, tik vėliau toptelėję, kad čia nagus bus prikišęs Alksnėnų kolūkio, kuriame jis dirbo fermos vedėju-zootechniku, pirmininkas. Nenorėjęs gero darbininko paleisti.
Savanoriu galiausiai pavyko tapti tik tuomet, kai į „vaikomatą“ nuvažiavo su savo pusbroliu – kapitonu Algiu Mikalausku.
„Jis tiesiogiai sutarė su „vaikomato“ viršininku, tai tas iškart šaukimą išrašė“, – prisimena.
Pusbrolis nuvežė Romą į batalioną Maskvon. Betarnaudamas ten, jaunuolis Riazanėje ir geležinkelių statybos išsimokė, Maskvoje vadovavo sargybos kuopai. Bet tokį jo darbą nutraukė atskriejęs tėvo laiškas. Rašė apsirgęs, todėl Romas pasiprašęs, kad jį perkeltų arčiau tėvo, į Šateikių raketinę bazę.
Ten prabėgo devyneri metai, kol bazė buvo panaikinta. Vėliau buvo perkeltas į Tauragę valdyti tenykštę kuopą. Per darbo sovietinėje armijoje laiką teko išmokti ir aerodromus statyti – tarnavo aerodromo statybos inžineriniame batalione.
„Nebesirodyk ir širdy palaidok“
1988 m. prasidėjusio Lietuvos sąjūdžio metu Romas buvo aktyvus, todėl neliko nepastebėtas. Prisiėjus rinkti pirmuosius Lietuvos kariuomenės savanorius, jo paprašyta pagelbėti.
„Brolis atvažiavo pas mane į batalioną ir sako: „Mindaugas (buvęs mokytojas, paskirtas registruoti savanorius – aut.) vienas nesusitvarko. Esi kariškis, ir senas kariškis, eik jam padėti.“
Neatsisakęs. Važiuodavo ten vakarais, po darbo inžineriniame batalione. Tačiau apie tokius jo „žygdarbius“ armija netruko išsiaiškinti. Romą kelias paras areštinėn uždarę laikė. Gelbėję tik tai, kad jis jau buvo išsiuntęs dokumentus išeiti į pensiją (Sovietų armijai jau buvo atidavęs per 20 metų). Dokumentai jau buvę ir išsiųsti, ir netgi užtvirtinti.
„Nieko padaryti nebegalėjo. Tik išeinant pro vartus pasakė nebesilankyti – „širdy palaidok“.
Visur reikėjo Romo pagalbos
Dvi dešimtis metų tarnavęs sovietams, R. Petrikas pagaliau ėmė dirbti dėl Lietuvos. Vadovavo vienai pirmųjų A. Vaišvilos kuopai Plungėje. Ji pasisiūdino savo vėliavą, kuri buvo pašventinta bažnyčioje, patvirtinta Aukščiausios Tarybos. „Su ta vėliava žygiavo pirmieji Lietuvos savanoriai, nes kitos vėliavos, be Lietuvos trispalvės, dar nebuvo“, – pasakoja vadas. Subūrus kuopą po kuopos, R. Petriko įkurtas visas keturių kuopų batalionas.
Netrukus Romas sulaukė skambučio iš Vilniaus – reikėjo padėti įkurti Pasienio tarnybos mokyklą Visagine. „Romai, esi senas kariškis. Pasiimk keletą savanorių, nuvyk, galbūt tau pavyks privesti prie tvarkos“, – išgirdo prašymą.
Šitaip buvo įkurta Pasienio tarnybos mokykla, tačiau Lietuva dar neturėjo Greitojo reagavimo bataliono. Jam Pabradėje įkurti vėl prireikė Romo.
Bet Lietuvai reikalingi darbai tuo nesibaigė – daug patirties ir išminties turintis kariškis pakviestas į Karo mokyklą (dabar – Karo akademija), vadova-
vo Taktikos katedrai, ruošė naujus karininkus, kol jo rankų, žinių ir sumanumo prireikė Plungėje.
„Ten pasikeitė valdžia, o generaliniame štabe vanduo bėgo, reikėjo ramovę atremontuoti. Kareivinės dar buvo iš rusų laikų, be pertvarų... Tad perėjau į inžinierius“, – prisimena.
Vėliau pareiga nuvedė į Klaipėdą, Geležinio vilko (dabar Dragūnų) batalioną, kur dirbo inžinieriumi, perėmė Kairių poligono mokomojo centro viršininko pareigas.
Ilsėtis neleido
„Kiek ko galėjau, tiek įkūriau“, – sako R. Petrikas. O tada jau išėjęs užtarnauto poilsio. Manė, atokvėpis bus. Tačiau niekas patyrusiam kariškiui ilsėtis neleido. Kad ir neatsigavęs po ligos, Romas, o ne kas kitas, buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjungos Telšių apskrities vadu. Šioms pareigoms paskyrė 11 metų.
Veiklos jam netrūksta ir dabar – yra Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Plungės ir Rietavo vadas, Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkas. Aktyviai dalyvauja visuose valstybiniuose minėjimuose, juos organizuoja. „Suvažiavimai, susirinkimai. Visur dalyvauju, kur tik esu kviečiamas“, – nesididžiuoja Romas.
Aštuntą dešimtį baigiantis vyras sako nežinąs, kaip be tokios veiklos reikėtų gyventi. Ji palaikanti gyvybės pulsavimą. „Aš šitoj veikloj jaučiuosi kaip jaunas. Man malonu dirbti, malonu gyventi. Nežinau, kaip be jos reikėtų nusiraminti – iš sielvarto mirčiau.“
Gelbėjo žydus, vėliau slėpė partizanus
Tokiu Lietuvos labui nuveiktu darbu dabar didžiuotųsi Romo tėvas. Kadžių kaime gyvenantis kariškis sako, kad abu jo tėvai taip pat visad Lietuvai buvo atsidavę.
Jų sodyboje, vasarnamy po duonkepe, savo laiku slėpėsi du partizanai. Kiek anksčiau, vokiečių okupacijos metais, išgelbėti du žydai. Tiesa, apie išgelbėtuosius Romas sužinojo tik tuomet, kai nusivilko sovietų armijos uniformą. Iki tol tėvas nė žodžiu nebuvo išsitaręs. „Gal nepasitikėjo“, – spėlioja.
Kadangi slėptuvė buvo įrengta sumaniai, kad ir kiek sykių Petrikų sodyba buvo apsupta, kad ir kiek įtarimų apie čia slepiamus žydus buvo, jų čia rasti niekam nepavyko.
„Motina papildavo anglių, kaip kad duona ką tik būtų kepta, ir niekas nepagalvojo, jog ten, po apačia, – bunkeris.“
Romas mamos neteko anksti, kaži, ar jos veidą prisimena. Tačiau jos vietą užėmusi pamotė irgi buvo Lietuvos patriotė. Atmena, kaip iš pagalvės, pilnos pūkų, ištraukė ir jam parodė Lietuvos vėliavą. Ne su balta juosta, kaip buvo sovietiniais laikais įprasta, o tą tikrąją, kur vietoj baltos – geltona. „Aš tąsyk pirmą kartą tokią vėliavą mačiau“, – kaip šiandien atsimena R. Petrikas.
Savęs gailėti negali
R. Petriko atmintyje – visi svarbūs įvykiai, kai kariškiui reikėjo ginti Lietuvos laisvę, jos nepriklausomybę. Atsimena, kaip 1991 m. sausio 12-ąją visi susirinkę rajonų kuopų vadai išgirdo, jog būtina telkti žmones ginti Aukščiausios Tarybos.
„Vykom, organizavom autobusus, siuntėm ir prie televizijos bokšto, ir prie radijo centro. Dieną naktį dirbom. Radijas visada įjungtas. Jei išvedu karius kur nors, tuoj klausiu grįžęs – kokia padėtis? Vado darbas sunkus – savęs negaili, bet, neduok Dieve, pražudyti savo kariuomenę...“
Per tuos įtampos kupinus metus R. Petrikui teko daug patirti. Tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila jo paprašęs važiuoti į pirmą pasitarimą Liepojon ir su aukšto rango sovietų karininkais tartis dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Niekas vykti tartis su generolais nesiryžo, o jis išdrįsęs. „Aš nuvažiavau, kalbėjausi ir pirmą aktą pasirašiau, tai buvo pirmieji parengiamieji darbai okupanto kariuomenei išvesti“, – pasakoja karininkas.
Iš atminties dar neišsitrynusi akimirka, kai vienas generolas, po šio pasitarimo išlydėjęs
R. Petriką iki mašinos, tarsi tarp kitko paklausęs: „O jei aš papulčiau jums į nelaisvę, ką tu su manimi darytum? Sakau: „Patį geriausią kambarį duočiau, kiek nori merginų privežčiau, tiktai gyvenk ir būk.“
Buvo pasmerktas sušaudyti
Būnat Lietuvos kariškiu, vadu, šaliai lemtingomis akimirkomis gija tarp gyvybės ir mirties buvusi labai trapi. Tą jis labai gerai suprato tuomet, kai savo akimis KGB sąrašuose perskaitė, jog tiek jis, vadovavęs pirmiesiems Lietuvos savanoriams, tiek savanoriavę jo broliai ir dar keli šimtai žmonių buvo įrašyti prie pasmerktųjų sušaudyti.
„Jei 1991 m. rugpjūtį pučą Maskvoje būtų laimėje perversmininkai, mus ir būtų sušaudę. Aišku, taip lengvai nebūtume pasidavę – gyvų paėmę nebūtų. Jau geriau sau kulką į kaktą paleisti...
O perversmui tik prasidėjus mums buvo pasakyta – staigiai į savo rajonus ruoštis partizaniniam karui. Reikėjo pasiruošti maisto, ginklų, vaistų. Jei reikėtų gelbėti sužeistuosius, buvo parengtos trys slėptuvės.
Norėdami rusus iš Lietuvos išvyti taikiai, kariškiai vagonėliais apstatė ir rusų karinius dalinius Plungėje. Mums įsakymas, pasakytas tiek Vytauto Landsbergio, tiek Jono Gečo, tiek ministro Audriaus Butkevičiaus, buvo aiškus – nė vienas šūvis neturi išeiti. Tai dainuojanti revoliucija. Todėl reikėjo jokiu būdu tų dalinių neužkliūti, juos netgi saugoti, kad tik taikiai būtų išlydėti iš Lietuvos.“
Lietuvos kariuomenės vadai – gerbiami
Praėjus keturiems mėnesiams po pučo, Sovietų Sąjunga subiro. R. Petrikas džiaugiasi, kad per tą nepriklausomybės trisdešimtmetį Lietuva išsiugdė daug puikių vadų. Kai kurie, dar Romo mokyti, dabar batalionams vadovauja. „Anksčiau nė vieno generolo nebuvo, o kiek dabar turim generolų, pulkininkų, leitenantų...“ – džiaugiasi jis, pats turintis leitenanto laipsnį.
Tiesa, prisiminė, jog pradėjus ruošti žmones Lietuvos kariuomenei, reikėjo išgyvendinti vieną sovietinei armijai būdingą įsisenėjusią piktžaizdę – įprotį seniesiems kareiviams žeminti jaunus. Juk į Lietuvos kariuomenę atėjo ir tų, kuriems tokia tvarka sovietinėje armijoje buvo įprasta.
„Kai atvažiavau į Klaipėdą po Karo mokyklos, iškart su tuo susidūriau. Senieji kareivius tiesiog ant krumplių pastatę duodavo komandas. Ne mokė, bet skriaudė. Kovojau su tuo. Dabar, kaip matau, to nebėra“, – pasidžiaugė R. Petrikas.
Galbūt dėl to, anot jo, sovietiniai vadai niekada nebuvo gerbiami kareivių, o dabartinius jie gerbia.
„Tik skatindamas, mokydamas, patarinėdamas gali išugdyti tikrą vadą“, – įsitikinęs R. Petrikas, kuriam už tarnystę suteikta gausybė apdovanojimų, o už nuopelnus Sausio 13-ąją ginant nepriklausomybę – Sausio 13-osios medalis.
Užaugino šešis vaikus
Ne tik kariškius Romas ugdė – į pasaulį išleido šešis vaikus. Sako, gal kartais jiems ir per griežtas buvęs. Bet kitaip negalėjęs. „Visada buvau už teisybę. Jei kas neteisinga, visada sudrausminsiu. Be to negaliu. Mus taip mokė.“
Ir jauniausia Petrikų dukra Aistė sako, kad auklėjimas rimtu žodžiu, žvilgsniu tik į naudą buvęs – padėjo suformuoti tvirtą charakterį. Pamatinės vertybės šeimoje buvo dora ir teisybė.
„Kad ir kas šalyje vyktų, tėtis visada mus, vaikus, mokė, kad pirmiausia patys turim žiūrėti, ką galime padaryti dėl kitų žmonių gerovės ir savo šalies, – pasakoja Aistė ir prideda, kad nors tėtis ir buvo griežtas, tačiau geros ir mylinčios širdies.