„Savęs negaili, bet, neduok Dieve, pražudyti savo kariuomenę“

Vla­do GAU­DIE­ŠIAUS nuo­trau­ka
R. Pet­ri­kas (centre) – ka­riš­kis jau 50 metų
Kad­žių kai­me, ne­to­li Pla­te­lių, gy­ve­nan­tis Ro­mas Pet­ri­kas – Lie­tu­vos ka­ri­nin­kas, šios ka­riuo­menės ant­pe­čius ne­šio­jan­tis jau per 30 metų. Du de­šimt­me­čius prie­š tai jis ati­davė tar­ny­bai so­vietų ar­mi­jo­je, ta­čiau tuo lai­ku prie uni­for­mos seg­ti įvairūs ap­do­va­no­ji­mai ir me­da­liai, su­teik­ti laips­niai, sa­ko, jam nėra svarbūs. Pas­tarųjų net at­si­sakęs. Šir­dy­je vi­sad Lie­tuvą ne­šiojęs.
Lie­tu­vo­je pra­si­dėjus sąjūdžiui, R. Pet­ri­kas būrė pir­muo­sius Lie­tu­vos ka­riuo­menės sa­va­no­rius, pa­dėjo įkur­ti Pa­sie­nio tar­ny­bos mo­kyklą Vi­sa­gi­ne, Grei­to­jo rea­ga­vi­mo ba­ta­lioną Pab­radė­je, tuo­me­tinė­je Ka­ro mo­kyk­lo­je ugdė pir­muo­sius ka­riš­kius. Šian­dien jis – Lie­tu­vos ka­riuo­menės re­zer­vo ka­rių aso­cia­ci­jos Plungės ir Rie­ta­vo va­das, vis taip pat Lie­tu­vai at­si­davęs. „Svar­biau­sia mokė­ti val­dy­ti, tik ta­da turė­si gerų ka­rių, gerų žmo­nių, gerų vadų“, – įsi­ti­kinęs 77-erių R. Pet­ri­kas. Ir šie jo žod­žiai tin­ka tiek kiek­vie­na­me dar­be, tiek gy­ve­ni­me, tiek vals­tybės val­dy­me.

Norė­jo tap­ti ku­ni­gu
Ko rei­kia, no­rint būti ge­ru ka­ri­nin­ku? Vi­siš­ko at­si­da­vi­mo. „Jei­gu jau ei­ni šias pa­rei­gas, Tėvynė tu­ri būti pir­moj eilėj. Vi­sa­da tu­ri būti pa­si­ruošęs, ne­gailė­ti jai sa­vo jėgų, net gy­vybę už ją ati­duo­ti. Jei­gu ši­to ne­tu­ri, ka­ri­nin­ku būti ne­ga­li“, – iš sa­vo pa­tir­ties kal­ba R. Pet­ri­kas.
Tie­sa, jau­nystė­je jis bu­vo pa­si­ryžęs ki­tai – Die­vo – tar­nys­tei. Galbūt dėl to, jog nuo ma­žens, dar mo­ki­nu­kas, pa­tar­na­vo Pa­ku­tuvėnų baž­ny­čio­je. Kle­bo­nas jam bu­vo tas as­muo, į kurį, at­rodė, ver­ta ly­giuo­tis. Be to, abu Ro­mo tėvai bu­vo gi­liai ti­kin­tys, tėvas dar­gi baž­ny­čios mar­šal­ka, sa­vo ran­ko­mis baž­ny­čią Pa­ku­tuvė­nuo­se statęs.
Todėl Ro­mo šian­dien ne­bes­te­bi­na šei­mos mai­tin­to­jo iš­lie­tas pyk­tis, kai kartą iš mo­kyk­los į na­mus Nar­vai­šiuo­se jis grįžo pa­si­rišęs pio­nie­riaus kak­la­raištį. „Tą kak­la­raištį pa­matęs tėvas su­plėšė...“ – pri­si­me­na ka­ri­nin­kas, pio­nie­riu­mi anuo­met tapęs ne sa­vo no­ru.
Nu­taręs, kad no­ri „ei­ti į ku­ni­gus“, iš į Pa­ku­tuvė­nus at­va­žiuo­jan­čio Plungės kle­bo­no pri­ta­ri­mo jis ne­su­laukė. „Nep­ra­leis tavęs. So­vietų Sąjun­go­je yra nu­ma­ty­tas li­mi­tas ir jie mo­ky­tis pa­si­ųs sau pa­ran­kius žmo­nes, – sakė. – Ge­riau ruoš­kis į ar­miją ir ten su­ži­nok vi­sus tuos da­ly­kus, ką tu­ri prie­šai ži­no­ti.“
Kle­bo­nas tikė­jo­si, kad pa­ma­žu Lie­tu­va at­si­kels, iš­si­va­duos iš oku­pan­to gniaužtų, nors galvą iki tol ir ne vie­nas pa­gul­dys. „Bet ši­to rei­kia“, – pa­sakęs.
Į ar­miją įtaisė pusb­ro­lis
To­kie kle­bo­no žod­žiai įti­kinę. Kai tik at­ėjo lai­kas ei­ti į ar­miją, R. Pet­ri­kas iš­kart įsi­rašė į sa­va­no­rius.
Tik vis ne­si­sekė – jį tai paim­da­vo, tai vėl pa­leis­da­vo. Iš pra­džių jau­nuo­lis ne­sup­ra­to, ko­kie žai­di­mai vyks­ta, tik vėliau top­telėję, kad čia na­gus bus pri­kišęs Alksnėnų kolū­kio, ku­ria­me jis dir­bo fer­mos vedė­ju-zoo­tech­ni­ku, pir­mi­nin­kas. Ne­norėjęs ge­ro dar­bi­nin­ko pa­leis­ti.
Sa­va­no­riu ga­liau­siai pa­vy­ko tap­ti tik tuo­met, kai į „vai­ko­matą“ nu­va­žia­vo su sa­vo pusb­ro­liu – ka­pi­to­nu Al­giu Mi­ka­laus­ku.
„Jis tie­sio­giai su­tarė su „vai­ko­ma­to“ vir­ši­nin­ku, tai tas iš­kart šau­kimą iš­rašė“, – pri­si­me­na.
Pusb­ro­lis nu­vežė Romą į ba­ta­lioną Mask­von. Be­tar­nau­da­mas ten, jau­nuo­lis Ria­zanė­je ir ge­le­žin­ke­lių sta­ty­bos iš­si­mokė, Mask­vo­je va­do­va­vo sar­gy­bos kuo­pai. Bet tokį jo darbą nu­traukė at­skriejęs tėvo laiš­kas. Rašė ap­si­rgęs, todėl Ro­mas pa­si­prašęs, kad jį per­keltų ar­čiau tėvo, į Ša­tei­kių ra­ke­tinę bazę.
Ten pra­bėgo de­vy­ne­ri me­tai, kol bazė bu­vo pa­nai­kin­ta. Vėliau bu­vo per­kel­tas į Tau­ragę val­dy­ti te­nykštę kuopą. Per dar­bo so­vie­tinė­je ar­mi­jo­je laiką te­ko iš­mok­ti ir ae­rod­ro­mus sta­ty­ti – tar­na­vo ae­rod­ro­mo sta­ty­bos in­ži­ne­ri­nia­me ba­ta­lio­ne.
„Ne­be­si­ro­dyk ir šir­dy pa­lai­dok“
1988 m. pra­si­dėju­sio Lie­tu­vos sąjūdžio me­tu Ro­mas bu­vo ak­ty­vus, todėl ne­li­ko ne­pas­tebė­tas. Pri­siė­jus rink­ti pir­muo­sius Lie­tu­vos ka­riuo­menės sa­va­no­rius, jo pa­pra­šy­ta pa­gelbė­ti.
„Bro­lis at­va­žia­vo pas ma­ne į ba­ta­lioną ir sa­ko: „Min­dau­gas (buvęs mo­ky­to­jas, pa­skir­tas re­gist­ruo­ti sa­va­no­rius – aut.) vie­nas ne­su­sit­var­ko. Esi ka­riš­kis, ir se­nas ka­riš­kis, eik jam pa­dėti.“
Neat­si­sakęs. Va­žiuo­da­vo ten va­ka­rais, po dar­bo in­ži­ne­ri­nia­me ba­ta­lio­ne. Ta­čiau apie to­kius jo „žyg­dar­bius“ ar­mi­ja ne­tru­ko iš­siaiš­kin­ti. Romą ke­lias pa­ras areš­tinėn už­darę laikė. Gelbėję tik tai, kad jis jau bu­vo iš­siuntęs do­ku­men­tus išei­ti į pen­siją (So­vietų ar­mi­jai jau bu­vo ati­davęs per 20 metų). Do­ku­men­tai jau buvę ir iš­siųs­ti, ir ne­tgi užt­vir­tin­ti.
„Nie­ko pa­da­ry­ti ne­be­galė­jo. Tik išei­nant pro var­tus pa­sakė ne­be­si­lan­ky­ti – „šir­dy pa­lai­dok“.
Vi­sur reikė­jo Ro­mo pa­gal­bos
Dvi de­šim­tis metų tar­navęs so­vie­tams, R. Pet­ri­kas pa­ga­liau ėmė dirb­ti dėl Lie­tu­vos. Va­do­va­vo vie­nai pirmųjų A. Vaiš­vi­los kuo­pai Plungė­je. Ji pa­si­siū­di­no sa­vo vėliavą, ku­ri bu­vo pa­šven­tin­ta baž­ny­čio­je, pa­tvir­tin­ta Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos. „Su ta vėlia­va žy­gia­vo pir­mie­ji Lie­tu­vos sa­va­no­riai, nes ki­tos vėlia­vos, be Lie­tu­vos tris­palvės, dar ne­bu­vo“, – pa­sa­ko­ja va­das. Subū­rus kuopą po kuo­pos, R. Pet­ri­ko įkur­tas vi­sas ke­tu­rių kuopų ba­ta­lio­nas.
Net­ru­kus Ro­mas su­laukė skam­bu­čio iš Vil­niaus – reikė­jo pa­dėti įkur­ti Pa­sie­nio tar­ny­bos mo­kyklą Vi­sa­gi­ne. „Ro­mai, esi se­nas ka­riš­kis. Pa­siimk ke­letą sa­va­no­rių, nu­vyk, galbūt tau pa­vyks pri­ves­ti prie tvar­kos“, – iš­gir­do pra­šymą.
Ši­taip bu­vo įkur­ta Pa­sie­nio tar­ny­bos mo­kyk­la, ta­čiau Lie­tu­va dar ne­turė­jo Grei­to­jo rea­ga­vi­mo ba­ta­lio­no. Jam Pab­radė­je įkur­ti vėl pri­reikė Ro­mo.
Bet Lie­tu­vai rei­ka­lin­gi dar­bai tuo ne­si­baigė – daug pa­tir­ties ir iš­min­ties tu­rin­tis ka­riš­kis pa­kvies­tas į Ka­ro mo­kyklą (da­bar – Ka­ro aka­de­mi­ja), va­do­va-
­vo Tak­ti­kos ka­ted­rai, ruošė nau­jus ka­ri­nin­kus, kol jo rankų, ži­nių ir su­ma­nu­mo pri­reikė Plungė­je.
„Ten pa­si­keitė vald­žia, o ge­ne­ra­li­nia­me šta­be van­duo bėgo, reikė­jo ra­movę at­re­mon­tuo­ti. Ka­rei­vinės dar bu­vo iš rusų laikų, be per­tvarų... Tad per­ėjau į in­ži­nie­rius“, – pri­si­me­na.
Vėliau pa­rei­ga nu­vedė į Klaipėdą, Ge­le­ži­nio vil­ko (da­bar Dragūnų) ba­ta­lioną, kur dir­bo in­ži­nie­riu­mi, per­ėmė Kai­rių po­li­go­no mo­ko­mo­jo cent­ro vir­ši­nin­ko pa­rei­gas.
Ilsė­tis ne­lei­do
„Kiek ko galė­jau, tiek įkūriau“, – sa­ko R. Pet­ri­kas. O ta­da jau išėjęs už­tar­nau­to poil­sio. Manė, ato­kvėpis bus. Ta­čiau nie­kas pa­ty­ru­siam ka­riš­kiui ilsė­tis ne­lei­do. Kad ir neat­si­gavęs po li­gos, Ro­mas, o ne kas ki­tas, bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos ka­riuo­menės kūrėjų-sa­va­no­rių sąjun­gos Tel­šių ap­skri­ties va­du. Šioms pa­rei­goms pa­skyrė 11 metų.
Veik­los jam ne­trūksta ir da­bar – yra Lie­tu­vos ka­riuo­menės re­zer­vo ka­rių aso­cia­ci­jos Plungės ir Rie­ta­vo va­das, Lie­tu­vos tau­ti­ninkų ir res­pub­li­konų sąjun­gos Plungės sky­riaus pir­mi­nin­kas. Ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­se vals­ty­bi­niuo­se minė­ji­muo­se, juos or­ga­ni­zuo­ja. „Su­va­žia­vi­mai, su­si­rin­ki­mai. Vi­sur da­ly­vau­ju, kur tik esu kvie­čia­mas“, – ne­si­did­žiuo­ja Ro­mas.
Aš­tuntą de­šimtį bai­gian­tis vy­ras sa­ko ne­žinąs, kaip be to­kios veik­los reikėtų gy­ven­ti. Ji pa­lai­kan­ti gy­vybės pul­sa­vimą. „Aš ši­toj veik­loj jau­čiuo­si kaip jau­nas. Man ma­lo­nu dirb­ti, ma­lo­nu gy­ven­ti. Ne­ži­nau, kaip be jos reikėtų nu­si­ra­min­ti – iš siel­var­to mir­čiau.“
Gelbė­jo žy­dus, vėliau slėpė par­ti­za­nus
To­kiu Lie­tu­vos la­bui nu­veik­tu dar­bu da­bar did­žiuotų­si Ro­mo tėvas. Kad­žių kai­me gy­ve­nan­tis ka­riš­kis sa­ko, kad abu jo tėvai taip pat vi­sad Lie­tu­vai bu­vo at­si­davę.
Jų so­dy­bo­je, va­sar­na­my po duon­ke­pe, sa­vo lai­ku slėpėsi du par­ti­za­nai. Kiek anks­čiau, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais, iš­gelbė­ti du žy­dai. Tie­sa, apie iš­gelbė­tuo­sius Ro­mas su­ži­no­jo tik tuo­met, kai nu­si­vil­ko so­vietų ar­mi­jos uni­formą. Iki tol tėvas nė žod­žiu ne­bu­vo iš­si­taręs. „Gal ne­pa­si­tikė­jo“, – spėlio­ja.
Ka­dan­gi slėptuvė bu­vo įreng­ta su­ma­niai, kad ir kiek sy­kių Pet­rikų so­dy­ba bu­vo ap­sup­ta, kad ir kiek įta­rimų apie čia sle­pia­mus žy­dus bu­vo, jų čia ras­ti nie­kam ne­pa­vy­ko.
„Mo­ti­na pa­pil­da­vo ang­lių, kaip kad duo­na ką tik būtų kep­ta, ir nie­kas ne­pa­gal­vo­jo, jog ten, po apa­čia, – bun­ke­ris.“
Ro­mas ma­mos ne­te­ko anks­ti, ka­ži, ar jos veidą pri­si­me­na. Ta­čiau jos vietą užė­mu­si pa­motė ir­gi bu­vo Lie­tu­vos pa­triotė. At­me­na, kaip iš pa­galvės, pil­nos pūkų, išt­raukė ir jam pa­rodė Lie­tu­vos vėliavą. Ne su bal­ta juos­ta, kaip bu­vo so­vie­ti­niais lai­kais įpras­ta, o tą tikrąją, kur vie­toj bal­tos – gel­to­na. „Aš tąsyk pirmą kartą to­kią vėliavą ma­čiau“, – kaip šian­dien at­si­me­na R. Pet­ri­kas.
Savęs gailė­ti ne­ga­li
R. Pet­ri­ko at­min­ty­je – vi­si svarbūs įvy­kiai, kai ka­riš­kiui reikė­jo gin­ti Lie­tu­vos laisvę, jos ne­prik­lau­so­mybę. At­si­me­na, kaip 1991 m. sau­sio 12-ąją vi­si su­si­rinkę ra­jonų kuopų va­dai iš­gir­do, jog būti­na telk­ti žmo­nes gin­ti Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos.
„Vy­kom, or­ga­ni­za­vom au­to­bu­sus, siuntėm ir prie te­le­vi­zi­jos bokš­to, ir prie ra­di­jo cent­ro. Dieną naktį dir­bom. Ra­di­jas vi­sa­da įjung­tas. Jei iš­ve­du ka­rius kur nors, tuoj klau­siu grįžęs – ko­kia pa­dėtis? Va­do dar­bas sun­kus – savęs ne­gai­li, bet, ne­duok Die­ve, pra­žu­dy­ti sa­vo ka­riuo­menę...“
Per tuos įtam­pos ku­pi­nus me­tus R. Pet­ri­kui te­ko daug pa­tir­ti. Tuo­me­ti­nis mi­nist­ro pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Zig­mas Vaiš­vi­la jo pa­prašęs va­žiuo­ti į pirmą pa­si­ta­rimą Lie­po­jon ir su aukš­to ran­go so­vietų ka­ri­nin­kais tar­tis dėl ka­riuo­menės iš­ve­di­mo iš Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos. Nie­kas vyk­ti tar­tis su ge­ne­ro­lais ne­si­ry­žo, o jis išdrįsęs. „Aš nu­va­žia­vau, kalbė­jau­si ir pirmą aktą pa­si­ra­šiau, tai bu­vo pir­mie­ji pa­ren­gia­mie­ji dar­bai oku­pan­to ka­riuo­me­nei iš­ves­ti“, – pa­sa­ko­ja ka­ri­nin­kas.
Iš at­min­ties dar neiš­sit­ry­nu­si aki­mir­ka, kai vie­nas ge­ne­ro­las, po šio pa­si­ta­ri­mo iš­lydėjęs 
R. Pet­riką iki ma­ši­nos, tar­si tarp kit­ko pa­klausęs: „O jei aš pa­pul­čiau jums į ne­laisvę, ką tu su ma­ni­mi da­ry­tum? Sa­kau: „Patį ge­riau­sią kam­barį duo­čiau, kiek no­ri mer­ginų pri­vež­čiau, tik­tai gy­venk ir būk.“
Bu­vo pa­smerk­tas su­šau­dy­ti
Būnat Lie­tu­vos ka­riš­kiu, va­du, ša­liai lem­tin­go­mis aki­mir­ko­mis gi­ja tarp gy­vybės ir mir­ties bu­vu­si la­bai tra­pi. Tą jis la­bai ge­rai su­pra­to tuo­met, kai sa­vo aki­mis KGB sąra­šuo­se per­skaitė, jog tiek jis, va­do­vavęs pir­mie­siems Lie­tu­vos sa­va­no­riams, tiek sa­va­no­riavę jo bro­liai ir dar ke­li šim­tai žmo­nių bu­vo įra­šy­ti prie pa­smerktųjų su­šau­dy­ti.
„Jei 1991 m. rugpjūtį pučą Mask­vo­je būtų laimė­je per­vers­mi­nin­kai, mus ir būtų su­šaudę. Aiš­ku, taip leng­vai ne­būtu­me pa­si­davę – gyvų pa­ėmę ne­būtų. Jau ge­riau sau kulką į kaktą pa­leis­ti...
 O per­vers­mui tik pra­si­dėjus mums bu­vo pa­sa­ky­ta – stai­giai į sa­vo ra­jo­nus ruoš­tis par­ti­za­ni­niam ka­rui. Reikė­jo pa­si­ruoš­ti mais­to, ginklų, vaistų. Jei reikėtų gelbė­ti su­žeis­tuo­sius, bu­vo pa­reng­tos trys slėptuvės.
Norė­da­mi ru­sus iš Lie­tu­vos iš­vy­ti tai­kiai, ka­riš­kiai va­gonė­liais ap­statė ir rusų ka­ri­nius da­li­nius Plungė­je. Mums įsa­ky­mas, pa­sa­ky­tas tiek Vy­tau­to Lands­ber­gio, tiek Jo­no Ge­čo, tiek mi­nist­ro Aud­riaus But­ke­vi­čiaus, bu­vo aiš­kus – nė vie­nas šūvis ne­tu­ri išei­ti. Tai dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja. Todėl reikė­jo jo­kiu būdu tų da­li­nių neužk­liū­ti, juos ne­tgi sau­go­ti, kad tik tai­kiai būtų iš­lydė­ti iš Lie­tu­vos.“
Lie­tu­vos ka­riuo­menės va­dai – ger­bia­mi
Praė­jus ke­tu­riems mėne­siams po pu­čo, So­vietų Sąjun­ga su­bi­ro. R. Pet­ri­kas džiau­gia­si, kad per tą ne­prik­lau­so­mybės tris­de­šimt­metį Lie­tu­va iš­siugdė daug pui­kių vadų. Kai ku­rie, dar Ro­mo mo­ky­ti, da­bar ba­ta­lio­nams va­do­vau­ja. „Anks­čiau nė vie­no ge­ne­ro­lo ne­bu­vo, o kiek da­bar tu­rim ge­ne­rolų, pul­ki­ninkų, lei­te­nantų...“ – džiau­gia­si jis, pa­ts tu­rin­tis lei­te­nan­to laipsnį.
Tie­sa, pri­si­minė, jog pra­dėjus ruoš­ti žmo­nes Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei, reikė­jo iš­gy­ven­din­ti vieną so­vie­ti­nei ar­mi­jai būdingą įsi­senė­ju­sią pikt­žaizdę – įprotį se­nie­siems ka­rei­viams že­min­ti jau­nus. Juk į Lie­tu­vos ka­riuo­menę at­ėjo ir tų, ku­riems to­kia tvar­ka so­vie­tinė­je ar­mi­jo­je bu­vo įpras­ta.
„Kai at­va­žia­vau į Klaipėdą po Ka­ro mo­kyk­los, iš­kart su tuo su­si­dūriau. Se­nie­ji ka­rei­vius tie­siog ant krump­lių pa­statę duo­da­vo ko­man­das. Ne mokė, bet skriaudė. Ko­vo­jau su tuo. Da­bar, kaip ma­tau, to ne­bėra“, – pa­si­džiaugė R. Pet­ri­kas.
Galbūt dėl to, anot jo, so­vie­ti­niai va­dai nie­ka­da ne­bu­vo ger­bia­mi ka­rei­vių, o da­bar­ti­nius jie ger­bia.
„Tik ska­tin­da­mas, mo­ky­da­mas, pa­ta­rinė­da­mas ga­li išug­dy­ti tikrą vadą“, – įsi­ti­kinęs R. Pet­ri­kas, ku­riam už tar­nystę su­teik­ta gau­sybė ap­do­va­no­jimų, o už nuo­pel­nus Sau­sio 13-ąją gi­nant ne­prik­lau­so­mybę – Sau­sio 13-osios me­da­lis.
Užau­gi­no še­šis vai­kus
Ne tik ka­riš­kius Ro­mas ugdė – į pa­saulį iš­lei­do še­šis vai­kus. Sa­ko, gal kar­tais jiems ir per griež­tas buvęs. Bet ki­taip ne­galėjęs. „Vi­sa­da bu­vau už tei­sybę. Jei kas ne­tei­sin­ga, vi­sa­da su­draus­min­siu. Be to ne­ga­liu. Mus taip mokė.“
Ir jau­niau­sia Pet­rikų duk­ra Aistė sa­ko, kad auklė­ji­mas rim­tu žod­žiu, žvilgs­niu tik į naudą buvęs – pa­dėjo su­for­muo­ti tvirtą cha­rak­terį. Pa­ma­tinės ver­tybės šei­mo­je bu­vo do­ra ir tei­sybė.
„Kad ir kas ša­ly­je vyktų, tėtis vi­sa­da mus, vai­kus, mokė, kad pir­miau­sia pa­tys tu­rim žiūrė­ti, ką ga­li­me padaryti dėl kitų žmonių gerovės ir savo šalies, – pa­sa­ko­ja Aistė ir pri­de­da, kad nors tėtis ir bu­vo griež­tas, ta­čiau ge­ros ir my­lin­čios šir­dies.