Kas lau­kia ap­rū­di­ju­sio „bob­tur­gio“?

Pri­va­ti val­da

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Kad plun­giš­kiai aky­li žmo­nės – ne­pa­neig­si. Kiek­vie­nas pa­ste­bi, kaip spar­čiai kei­čia­si ir ge­rė­ja ke­lių ko­ky­bė, re­konst­ruo­ja­mi se­ni ar­ba iš­ky­la nau­ji pa­sta­tai, mies­tas tie­siog gra­žė­ja aky­se. Bet, kaip sa­ko­ma, ne vis­kas auk­sas, kas auk­su ži­ba… Už­ten­ka ženg­ti ke­lis žings­nius nuo mies­to cent­ro, kai prieš akis at­si­ve­ria mi­nė­ta­sis „bob­tur­gis“ – vie­na gė­din­giau­sių mū­sų mies­to erd­vių.

„Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si, ką apie šią vie­tą ma­no Plun­gės mies­to se­niū­nė Dan­gi­ru­tė Jur­ku­vie­nė. Iš jos iš­gir­do­me, jog mi­nė­ta tur­ga­vie­tė Si­na­go­gų gat­vė­je ne­prik­lau­so Sa­vi­val­dy­bei, tai – pri­va­ti val­da.

„Tos bu­vu­sios pre­ky­vie­tės val­dy­to­jai yra ap­si­lei­dę iki pat au­sų ga­liu­kų ir nie­ko ne­da­ro, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų. Bu­vo me­tas, kai čia dir­bu­sios pre­ky­bi­nin­kės vie­na po ki­tos iš­si­laks­tė ir ne­tru­kus ant var­te­lių at­si­ra­do spy­na. Tik­rai ga­liu drą­siai teig­ti, kad šis pa­sta­tas ga­di­na mū­sų mies­to bend­rą vaiz­dą, bet mes, kaip se­niū­ni­ja, nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti“, – kal­bė­jo D. Jur­ku­vie­nė.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 10 d. numeryje (Nr. 44).