Kas mė­ne­sį – po laiš­ką į pa­što dė­žu­tę

Re­mi­gi­jos VIL­NIŪ­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gy­ve­ni­mo po­ky­čiai

R. Vil­niū­tei – 26-eri. Mer­gi­na mo­kė­si Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je, vė­liau pe­rė­jo į „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Kaip pa­ti sa­ko, šis spren­di­mas kar­di­na­liai pa­kei­tė jos gy­ve­ni­mą.

„Gim­na­zi­jo­je su­si­ra­dau sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gus, nes iki tol jų ne­tu­rė­jau daug, bu­vau ga­na ty­lus ir ra­mus vai­kas. Ten taip pat su­ti­kau mo­ky­to­jus, ku­rie pa­li­ko di­de­lį pėd­sa­ką ma­no gy­ve­ni­me. Pir­miau­sia – auk­lė­to­ją Do­vi­lę Pe­čiu­lie­nę, ji vi­sa­da ma­tė ma­ny­je kū­ry­biš­ką žmo­gų ir ska­ti­no tuo ti­kė­ti. Dar vie­nas la­bai svar­bus žmo­gus bu­vo ir yra lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Ma­žuk­nė. Jos įkur­ta­me To­le­ran­ci­jos cent­re bū­rė­si kū­ry­bin­gi, smal­sūs ir jaut­rūs mo­ki­niai. Kai sa­kau, kad glau­dė­mės po jos spar­nu, tai nė­ra tik gra­žus po­sa­kis – ji iš tie­sų bu­vo mū­sų glo­bė­ja“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.