„Ke­lia­vau, dai­na­vau, šo­kau – toks ma­no gy­ve­ni­mas“

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią mo­te­ris pra­dė­jo Jud­rė­nuo­se, Klai­pė­dos ra­jo­ne. Bai­gu­si mo­kyk­lą pa­si­rin­ko pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos ke­lią – dar­bą, ku­riam ati­da­vė vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Tie­sa, pra­džia ne­bu­vo leng­va. Te­ko pa­dir­bė­ti Tve­ruo­se, Nar­vai­šiuo­se, net Vil­niu­je, kol li­ki­mas vėl par­ve­dė į Že­mai­ti­ją. Pa­me­na, kad dirb­da­ma Ku­lių vai­kų dar­že­ly­je, jau­tė­si pa­si­me­tu­si: „Net ver­kiau, ne­ži­no­jau, ką da­ry­ti, kaip dirb­ti. La­bai ne­pa­ti­ko. Vė­liau dir­bau tik mo­kyk­lo­je, ne­no­rė­jau į dar­že­lį. Tai ne man – tą aiš­kiai su­pra­tau.“