Kilus konfliktui, patėvis posūniui smogė... peiliu

Kar­tu gy­ve­no

Iki lem­tin­gos die­nos abu vy­rai gy­ve­no po vie­nu sto­gu. Nu­ken­tė­ju­sy­sis pas pa­tė­vį li­ko gy­ven­ti net mi­rus jo mo­ti­nai.

Ži­no­ma, du vy­rai po vie­nu sto­gu – ne juo­kas, juo­lab, kad abu mėgs­ta pa­kil­no­ti tau­re­lę, ku­ri, kaip ži­nia, daž­nai tam­pa ne­su­ta­ri­mų prie­žas­ti­mi. Kaip pa­tys teis­me pa­sa­ko­jo, vis­ko bū­ta ir tarp jų, bet iki praė­ju­sių me­tų gruo­džio 19-osios pa­na­šių da­ly­kų esą nė vie­nas net ne­sap­na­vęs. Jei ap­si­žo­džiuo­da­vo, tai tuo vis­kas ir baig­da­vo­si.

Bet mi­nė­tą die­ną, ma­tyt, pa­ts vel­nias bus pa­kurs­tęs, kad pa­ly­gin­ti ar­ti­mų vy­rų žo­di­nis ki­vir­čas bai­gė­si smū­giais ir sun­kiais su­ža­lo­ji­mais. Kal­ti­na­mo­jo ak­to me­džia­ga by­lo­ja, kad J. Ko­rei­va, bū­da­mas gir­tas, taip smo­gė po­sū­niui į pil­vą, kad ja­me at­si­vė­rė kiau­ry­mi­nė žaiz­da. Per­dur­tas vy­ras aky­se ėmė silp­ti, bet iš­si­kvies­ti grei­tą­ją vis tik pa­jė­gė. Tad ne­tru­kus Prū­sa­liuo­se esan­čiuo­se J. Ko­rei­vos na­muo­se pa­si­ro­dė me­di­kai, ku­rie iš­si­ve­žė per­dur­tą vy­riš­kį ir žu­di­ku vos ne­ta­pu­sį na­mų šei­mi­nin­ką. Mat pa­sta­ra­jam per grum­ty­nes bu­vo stip­riai pra­kirs­ta gal­va. Žaiz­dą te­ko siū­ti.

Dū­rė gin­da­ma­sis?

Iš­gir­dęs, kuo yra kal­ti­na­mas, prū­sa­liš­kis ti­ki­no dėl vis­ko pri­si­pa­žįs­tan­tis. Su­ti­kęs duo­ti pa­ro­dy­mus, jis ėmė pa­sa­ko­ti, kaip vis­kas įvy­ko. Jo žo­džiais, tą die­ną jis grį­žo po dar­bo na­mo, ku­riuo­se esą bu­vo ne tik po­sū­nis, bet ir jo bi­čiu­lis iš to pa­ties kai­mo. Abu gurkš­no­jo deg­ti­nę. Po­sū­nis pa­ma­tęs pa­tė­vį ne­va ėmė jam prie­kaiš­tau­ti, kad šis per anks­ti grį­žo na­mo. Net ėmė abe­jo­ti, ar iš­vis šis dir­bo.

„Pra­dė­jo ka­bi­nė­tis prie ma­nęs, kal­tin­ti, kad ne­bu­vau dar­be. Ga­vau niuk­są! O ta­da jau pa­bė­gau“, – pa­sa­ko­jo kal­ti­na­ma­sis ir pri­si­mi­nė, kad, už­da­ręs na­mų du­ris, nu­pė­di­no pas drau­gą, pas ku­rį pa­sė­dė­jo, kar­tu iš­gė­rė ir ne­va vėl grį­žo na­mo. Ti­kė­jo­si, kad juo­se jau bus ra­mu, o iš­gė­ręs su­gy­ven­ti­nės sū­nus ne­be­si­ka­bi­nės.

Bet kur tau! Šis ne­va vėl ėmė pul­ti. Vy­rai su­si­stum­dė. J. Ko­rei­va ti­ki­no kri­tęs aukš­tiel­nin­kas ant grin­dų, bet ko­ne pri­sie­ki­nė­jo, kad su gal­va nie­kur ne­si­tren­kė. Tai kaip su­ge­bė­jo pra­si­kirs­ti gal­vą? Kal­ti­na­ma­sis įsi­ti­ki­nęs, kad jį su­ža­lo­jo po­sū­nis. Tik nie­kaip ne­su­ge­bė­jo įvar­din­ti, kaip tai pa­da­rė.

Aiš­ki­no, jog, pa­ju­tęs krau­ją, la­bai iš­si­gan­do. O pa­ma­nęs, kad gal­vą jam pra­skė­lė po­sū­nis, stvė­rė nuo sta­lo di­de­lį pei­lį ir dū­rė jam į pil­vą. Bet taip pa­siel­gęs ti­ki­no ne spru­kęs, o me­di­kus iš­kvie­tęs, kad šie gel­bė­tų po­sū­nį.

Dės­tė ki­to­kią ver­si­ją

Vi­sai ki­to­kį to va­ka­ro pa­veiks­lą nu­pie­šė nu­ken­tė­ju­sy­sis. Pap­ra­šy­tas pri­si­min­ti praė­ju­sių me­tų gruo­džio 19-osios va­ka­rą vy­ras pa­sa­ko­jo, jog tą­dien į na­mus, ku­riuo­se iki ne­lai­mės gy­ve­no su J. Ko­rei­va, už­su­ko bi­čiu­lis. Na­muo­se ne­va bu­vo ir jų šei­mi­nin­kas. Vi­si kar­tu gė­rė deg­ti­nę. Taip va­ka­ro­da­mi vy­rai iš­si­kal­bė­jo, kad J. Ko­rei­vai ryt rei­kia į dar­bą. Bi­jo­da­mas, kad pa­tė­vis pri­si­liuobs ir dėl to ne­nueis į dar­bą, po­sū­nis ne­va pa­pra­šė pa­sta­ro­jo ne­be­ger­ti.

„Sa­kiau ne­be­gerk, Jo­nai. Tau ry­toj į dar­bą. Taip sa­ky­da­mas ke­lis kar­tus jam per au­sį už­me­čiau ir šis spru­ko į lau­ką. Iš pa­skos išė­jau ir aš. Ieš­ko­jau jo, ban­džiau šauk­ti var­du, bet nie­kas neat­si­lie­pė. Ta­da nu­ta­riau grįž­ti į na­mus. Pa­ma­niau, nu­rims ir pa­ts par­pė­dins. Ir pa­rė­jo, ran­ko­se lai­ky­da­mas pei­lį, ku­rio aš iš­kart ne­pa­ma­čiau. Mu­du su­si­dū­rė­me vir­tu­vė­je ir jis be žo­džių ma­ne puo­lė. Tris kar­tus man smo­gė, bet pa­tai­kė tik vie­ną“, – pri­si­mi­nė vy­ras, pa­sa­ko­da­mas, kad ir jis ne­sto­vė­jo ran­kų su­dė­jęs. Esą J. Ko­rei­vą jis ap­tal­žė ran­ko­mis. Šis net nu­griu­vo. O kris­da­mas kliu­dė kros­nį, į ku­rią ir per­si­skė­lė gal­vą.

„Jo­nas vis­ką me­luo­ja“, – ti­ki­no nu­ken­tė­ju­sy­sis ir sa­kė, kad me­di­kus ne J. Ko­rei­va jam iš­kvie­tė, o jis pa­ts. Mat pa­rė­jęs į kam­ba­rį pas už­su­ku­sį drau­gą pa­si­ju­to la­bai silp­nai. Kad yra per­dur­tas, pa­ma­tė tik vė­liau, kai pa­kė­lė su­dras­ky­tą megz­ti­nį. Kad nu­ken­tė­ju­sy­sis pa­ts iš­si­kvie­tė pa­gal­bą, by­lo­ja ir skam­bu­čių įra­šai.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad vis­kas – per al­ko­ho­lį. Ne­va J. Ko­rei­va blai­vios die­nos ne­ma­to, o jis dėl to la­bai pyks­ta, nes su­tvar­kė jam do­ku­men­tus, pa­dė­jo už­si­re­gist­ruo­ti tuo­met dar Dar­bo bir­žo­je, vė­liau pa­gel­bė­jo įsi­dar­bi­nat se­niū­ni­jo­je, to­dėl bi­jo, kad be­ger­da­mas vis­ką pra­ras.

Siū­lė po­rai me­tų įka­lin­ti

Nors konf­lik­to me­tu prū­sa­liš­kių na­muo­se bu­vo ir jų bi­čiu­lis, jis pa­ties įvy­kio ne­ma­tė. Tik gir­dė­jo bar­nį, sė­dė­da­mas ki­ta­me kam­ba­ry­je. Teis­me liu­dy­to­ju ap­klaus­tas vy­ras pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių ki­lo žo­di­nis konf­lik­tas. Ba­rė­si jie ne­va vir­tu­vė­je – nu­ken­tė­ju­sy­sis prie­kaiš­ta­vo J. Ko­rei­vai, kam šis per anks­ti na­mo iš dar­bo grį­žo. Triukš­mą gir­dė­jęs sve­čias su­pra­to, kad vy­rai stum­do­si. Tik vė­liau pas jį grį­žęs nu­ken­tė­ju­sy­sis ne­va pa­reiš­kė, kad „Jo­nas jį nu­šty­ri­no“.

Už šį nu­si­kal­ti­mą J. Ko­rei­vai gre­sia rim­ti ne­ma­lo­nu­mai. Nors kal­ti­na­ma­sis ti­ki­no, kad šiuo me­tu su po­sū­niu ne­be­konf­lik­tuo­ja, svei­ki­na­si, nors kar­tu ir ne­be­gy­ve­na, už tai, kad sun­kiai su­ža­lo­jo žmo­gų, jam ga­li tek­ti sės­ti už gro­tų. Mat vals­ty­bi­nį kal­ti­ni­mą šio­je by­lo­je pa­lai­kan­ti pro­ku­ro­rė Vi­ta­li­ja Ga­bar­tie­nė teis­mo pra­šė J. Ko­rei­vą įka­lin­ti dve­jiems me­tams.

Tai iš­gir­dęs kal­ti­na­ma­sis ko­ne iš­ba­lo ir ne­be­su­ge­bė­jo iš­le­men­ti nė žo­džio. „Kas pa­da­ry­ta, tas pa­da­ry­ta. Įs­ta­ty­mas yra įsta­ty­mas“, – te­pa­sa­kė ga­vęs tei­sę į pa­sku­ti­nį­jį žo­dį. Ne­gin­či­jo jis ir li­go­nių ka­sos ci­vi­li­nio ieš­ki­nio, ku­ria­me – ga­na so­li­di pi­ni­gų su­ma – 4 023 eu­rai. Tiek at­siė­jo per­dur­to vy­ro gy­dy­mas. „Aš su­tin­ku at­ly­gin­ti ža­lą, bet iš kur su­rink­ti to­kius pi­ni­gus?“, – gar­siai svars­tė.

Nuosp­ren­dis šio­je by­lo­je bus skel­bia­mas dar šį mė­ne­sį.