Naujausios
Žinoma, biudžetas kritikos sulauks nemažai. Visgi jį pastebimai pakeisti beveik nėra galimybės, nes biudžetas – deficitinis, t. y. pajamų kol kas planuojama surinkti mažiau nei padaryti išlaidų. Taip būdavo ir ankstesniais metais, bet šį kartą vos vos telpama į taisyklių rėmus, kurių laikomasi sudarant šalies biudžetą.
Skaičius ir matematiką šiek tiek suprantu, bet noriu pasakyti, jog nesant ekonomistu, biudžeto lentelių sudarymo principus suprasti nėra lengva. Gal todėl mokytojai ir nenori girdėti apie procentus: duok į kišenę ir tiek. Niekam nerūpi, iš kur gauti, niekas nenori pritarti naujiems mokesčiams ar esamų didinimui.
Mane nustebino viena žinia: Lietuvos gyventojai bankų sąskaitose šiuo metu laiko beveik 30 milijardų eurų. Nesu nei aš, nei jūs naivūs – suprantame, jog dar daug kas lėšas laiko po obelimis, grindimis ar bankuose Šveicarijoj, iš kur Statistikos departamentas informacijos negauna.
Nesvarstau, ar tai sąžiningai uždirbti, ar pavogti pinigai, bet jie tikrai egzistuoja. Ir ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mūsų indėlių yra daugiau nei lėšų planuojamam kitų metų šalies biudžete. Mes lengvai savo santaupomis išlaikytume valstybę bent vienerius metus. Padalinę indėlius iš gyventojų skaičiaus pamatytume, jog kiekvienam Lietuvos gyventojui – senukui, dirbančiajam, vaikui ir net kūdikiui – vidutiniškai tektų daugiau kaip po 10 tūkstančių eurų. Bet „susimetimo“ nebus nei dėl mokytojų, nei dėl policininkų, nei dėl... Tegul valstybė iš kur nori, iš ten kasa, kaip kokią kripto valiutą.
Tad ne taip jau blogai gyvenam. Tik ar visi? Tikrai – ne. Kiek pinigų praranda pensininkai, atidavę santaupas sukčiams? Neretai ir po jau minėtus 10 tūkst. eurų. O kiek dovanojama, kai meilė susuka galvas? Šimtai tūkstančių. Visi juk norime būti mylimi.
Bet kas šiandien myli Ukrainos, Izraelio ar Gazos ruožo gyventojus? Stebimės, smerkiam agresorius, bet ar mylime? Meilės ir supratimo tikrai trūksta...