Naujausios
Norėčiau apie karą kalbėti apmąstydamas, kokį poveikį jis padarė man, kokį – Lietuvai ir kaip paveikė pačią šalį-agresorę.
Aš ir mano karta išgyvenome nenupasakojamą pakilimą atgimimo laikotarpiu bei paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Visgi man ir, kiek žinau, kitiems ramybės nedavė nuolatinis svarstymas, ar viską padarėme tinkamai, ar nereikėjo geriau ir naudingiau padaryti Lietuvai, ar kartais ana santvarka, kurioje gyvendami buvome jauni, negalėjo transformuotis kažkaip kitaip, nuosekliau.
Karas Ukrainoje man ir, manau, kitiems leido aiškiai ir galutinai suformuluoti atsakymą į minėtus pasvarstymus – Lietuva ir jos žmonės pasielgė taip, kaip tuo metu buvo geriausia ir kaip tai diktavo susidariusi istorinė situacija. Džiaugiuosi, kad abejonių debesis galiausiai išsisklaidė.
Lietuvai karas davė neregėtą supratimą, iš kur pučia priešiškas vėjas, su neregėto revanšizmo apraiškomis, su pabrėžtina panieka šaliai-agresijai, jos istorijai bei žmonėms. Tai teigiamas suvokimas, leidžiantis suprasti ir Ukrainą bei gimdantis norą jai padėti.
Gaila, bet karas parodė ir tą, jog visgi nesame vienalytė tauta. Kai kurie galvoja tik apie savo gerovę ir mainytų iškovojimus, kad tik galėtų gyventi ramiai ir turtingai. Kita dalis vėl pajuto baimę, lydėjusią žmones tada. Nenorėčiau, kad šalies valdžia, siekdama paveikti pastarosios kategorijos gyventojus, imtų griežtinti įstatymus ir reguliavimus. Kuo tada skirtumėmės nuo agresorių? Ar to norime?
Sunku atsakyti ir į klausimą, ką karas davė pačiai Rusijai? Atrodo, nieko gero. Draugų neliko, o norėdama jų atrasti, ji žiūri į tuos, kurie savo šalyse kaukia, patys negalėdami suprasti, ko nori. Nustumti į sporto, meno, politikos, visuomeninio gyvenimo užkulisius, prakeikti Ukrainos žmonių, taip ir neradę nei fašistų, nei neofašistų, neužėmę Kijevo, nepakeitę valdžios. Tad žudo savus, žudo savo ateitį. Ar to norėta?