Naujausios
Medalis muilui
„Tai darbas iš praeities. Muilas nedavė ramybės. Pats į save ir į muilą pasižiūrėt, įrėmint jį, garbės raštą jam kažkokį padaryt norėjau.Todėl rėmelis labai svarbu,– apie savo darbą kalbėjo menininkas A. Mikuta. – Muilui jaučiu nostalgiją, tarkavau jį kasdien vaikų skalbiniams, dar šalto vandens iš šulinio užpildavau. Skalbimo milteliai vaikui juk negerai, reikia natūralių medžiagų. O tuo laiku muilas buvo tik dviejų rūšių: ūkiškas arba vaikiškas.“
Prisiminęs savo studentavimo laikotarpį, Alvydas su šypsena pasakojo, kad tada kojines su ūkišku muilu plaudavo kas vakarą ir tas įprotis liko iki šiol. Įdomu, kad tą paūgėjęs perėmė ir ir sūnus, nors niekada nebuvo liepiamas to daryti.
A. Mikuta teigė esąs natūralistas, jam patinka realizmas, daikto vaizdavimas tokiu, koks jis yra, be jokių pagražinimų. Vieno kūrinio galerijoje eksponuojamas kūrinys sukurtas dualizmo principu: du muilai kaip dvi medalio pusės, o paveikslai – tarsi gipsinės muilo atliejos.
Iš pradžių kūrėjas galvojo du ūkiško muilo gabalus padėti ant kokios lentynėlės, bet pamatęs Vieno kūrinio galeriją apsisprendė juos padėti tiesiog ant palangės. Juk seniau, teigė, muilą taip ir dėdavo – kur ant žemės ar palangės.
Į ekspozicijos atidarymą atvykęs meno kūrinių kapinių įkūrėjas, menininkas J. Laivys pastebėjo, kad kiekvienas turime teisę atrasti kūrinyje, ką norime ir galime. Juk muilas turi keturias puses, ne tik tas dvi. Taigi yra apie ką pamąstyti ir žiūrovui, stabtelėjusiam prie galerijos lango.
Menininkai kaip ir pedagogai – neįvertinti
Menininkų diskusijoje paliesta ir daugiau temų. Galerijos įkūrėjas T. Danilevičius pasidžiaugė, kad A. Mikuta buvo jo mokytojas, kažkada ir dekanas, o dabar ir draugas, ir kolega. Jis dėsto vizualinę raišką, jo paties žodžiais – paišybą, ir teigia, kad darbas su jaunimu patį jaunina, neleidžia pasenti bei padeda gaudytis laikmetyje.
Menininkas ir dėstytojas A. Mikuta su meile atsiliepė ir apie savo studentus, su kuriais dirbant išsipildo ir jo paties sumanymai. „Aš jiems kokią mintį pamėtėju, o jie, žiūrėk, ir padaro kažką, ir aš lyg prisidedu. Dirbame kartu. Ar bereikia dar kurt? To meno tiek prigaminta, pilnas internetas visko.“
T. Danilevičius užsiminė, kad galerijoje eksponuoti savo kūrinį gali ne bet kas. Per metus kviečiami apie 10 menininkų. A. Mikuta yra iš tų, kurie nelabai mėgsta kur nors dalyvauti, todėl Plungei labai pasisekė, kad sutiko atvežti vieną darbą.
„Kartais nežinau, ką atveš menininkai. Geras potyris tas netikėtumas,“ – dalinosi įspūdžiais Tomas. Ir pridūrė esąs pagerbtas, kad A. Mikuta sutiko čia eksponuoti savo kūrybą, geras santykis tarp mokinio ir mokytojo nenutrūko per ilgus metus.
Susirinkę kūrėjai diskutavo, kuo skiriasi muziejus ir neįpareigojanti Vieno kūrinio galerija lange. „Į muziejų einant galvoji, kažko tikiesi, netgi kuprinės negali ant pečių neštis, liepia nusiimt, o čia eksponuojamas kūrinys apšviestas visą parą. Gali žiūrėti, o gali ir praeiti, jei nedomina“, – mintimis dalinosi L. Danilevičienė.
Visi susirinkę kūrėjai dirba ir pedagoginį darbą, tad kalbėjo, kad jų pedagoginė veikla prilygsta meninei: ir kuria, ir mokosi tuo pačiu. Linksmai ironizavo, kad logiška būtų, jog mokiniui laimėjus kokį konkursą būtų paminėtas ir jį ugdantis pedagogas. Diskusiją filosofiškai užbaigė docentas M. Šimkevičius: „Kita vertus, juk ne tik mokytojai ugdo, moko, rodo kelią jaunam žmogui. Tada turėtų būti paminėti ir tėvai, o gal ir koks kaimynas, giminaitis, močiutė. Arba net vaiko augintiniais...“
Baigdamas diskusiją T. Danilevičius konstatavo, kad paroda atidaryta ir kiekvienas, žvilgtelėjęs į galerijos vitriną, matys, ką norės. Nepriklausomai nuo to, ką išgirdome ar perskaitėme, kiekvienas pasilieka prie savo minčių, kurių gali ir nepasakyti.