Planuose – įamžinti B. Lubio atminimą

Vai­ni­kuo­ja metų dar­bus

Kaip jau įpras­ta, šios kas­met va­sa­rai be­si­bai­giant ren­gia­mos suei­gos tar­si vai­ni­kuo­ja per me­tus drau­gi­jos nu­veik­tus dar­bus.

„Su­si­rin­kom į sa­vo me­tinę šventę ap­žvelg­ti, ką pa­darėm per me­tus. Tik bėda, kad kas­met mūsų gal­velės vis la­biau pa­bals­ta. Norė­čiau, kad kož­nas iš čia esan­čių kitą­met į sueigą at­si­vestų po ma­žiau pra­ži­lusį. Reikėtų tą veiklą pa­stip­rin­ti, nes ir laisvų kėdžių at­si­ra­do. Ne­ge­rai...“ – svei­kin­da­mas su­si­rin­ku­siuo­sius pa­stebė­jo drau­gi­jos pre­zi­den­tas Liu­das Skie­rus.

Ir dar sykį pa­ra­gi­no prie drau­gi­jos veik­los pa­kvies­ti pri­si­jung­ti jau­nuo­sius plun­giš­kius, ku­rių, kaip ži­nia, ne­ma­žai yra pa­sklidę ne tik po Lie­tuvą, bet ir po platųjį pa­saulį, ir ku­rie sa­vo pa­sie­ki­mais bei dar­bais gar­si­na Plungę.


At­gai­vi­no knygų lei­dybą

Apž­velg­da­mas pra­ėju­sius me­tus L. Skie­rus pa­si­džiaugė, jog pa­ma­žu gai­vi­na­ma knygų lei­dy­ba, ku­rios rim­tai ėmėsi Bro­nis­lo­vo Lu­bio va­do­vau­ta at­kur­to­ji Plun­giš­kių drau­gi­ja, ta­čiau me­tams bėgant šią veiklą už­gožė ki­tos.

Pri­simin­ta, kad per­nai pa­vy­ko iš­leis­ti kom­po­zi­to­riaus Pra­no Ški­me­lio pa­rengtą natų rin­kinį. Gra­žių žod­žių ne­gailė­ta pe­da­go­gei Da­nu­tei Ar­da­vi­čie­nei, ku­rios rūpes­čiu šie­met iš­leis­ta jau ant­ro­ji „Plungės švie­ti­mo is­to­ri­jos“ da­lis.

Pa­ti D. Ar­da­vi­čienė, pa­kvies­ta pa­pa­sa­ko­ti apie šį sa­vo darbą, atskleidė, kad pirmąją dalį pa­ra­šy­ti ir iš­leis­ti ją pa­ska­ti­no am­žiną atilsį B. Lu­bys, vėliau L. Skie­rus pa­kar­to­jo pir­mo­sios da­lies lei­dimą.

„Pa­gal­vo­jau, kad kai­mo mo­kyk­los bus nu­skriaus­tos, tad ėmiau rink­ti in­for­ma­ciją ir apie jas, bet kol ap­ra­šiau vi­sas, kai­mo mo­kyklų ne­be­li­ko. Alksnė­nai, Alek­sand­ra­vas, Gin­ta­liškė, Gegrė­nai, Stalgė­nai... Nie­ko“, – ap­gai­les­ta­vo pe­da­gogė. Bet esą tai tik pa­di­di­na jos pa­reng­tos kny­gos vertę, mat ji leis atei­ties kar­toms iš­sau­go­ti in­for­ma­ciją apie šias mo­kyk­las, jų mo­ky­to­jus ir mo­ki­nius, kla­sių nuo­trau­kas.

Pri­sidė­jus Plun­giš­kių drau­gi­jai vi­sai ne­se­niai Lie­tu­vos ra­šy­tojų sąjun­gos lei­dyk­la iš­lei­do at­likė­jos Giedrės Kau­kaitės pri­si­mi­nimų knygą „Ma­no el­do­ra­das“. L. Skie­rus sakė dieną prie­š sueigą kalbėjęs su at­likė­ja, ku­ri yra Plungės garbės pi­lietė, ir ši pa­žadė­jo pirmąjį kny­gos pri­sta­tymą su­reng­ti Plungė­je kar­tu su ak­to­riu­mi, ki­tu Plungės garbės pi­lie­čiu Vy­tau­tu Rum­šu.

Suei­gos me­tu sa­vo nau­jai iš­leistą kny­gelę „Pa­sau­lio plun­giš­kiai mai­žie­šiai“ pri­statė ir žur­na­lis­tas Eu­ge­ni­jus Bun­ka. Jis pa­pa­sa­ko­jo su­manęs su­rink­ti in­for­ma­ciją apie pasaulyje gar­sius plun­giš­kius. „Ir pa­ts nu­ste­bau jų pri­rinkęs dau­giau kaip 30: du No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tai, vie­nas Os­ka­ro lau­rea­tas, trijų žmo­nių var­dais pa­va­din­tos gatvės Pa­ry­žiuje. Žod­žiu, vien pa­sa­ky­mas, kad jie – iš Plungės, jau yra ge­ra Plungės rek­la­ma. Bėda tik, kad vi­sas pa­sau­lis ži­no šiuos žmo­nes, o mes ne“, – pa­sa­ko­jo E. Bun­ka. O pa­pra­šy­tas paaiš­kin­ti, ką reiš­kia pa­va­di­ni­me esan­tis žo­dis „mai­žie­šiai“, at­skleidė, jog taip va­din­ti Mozės tikė­ji­mo že­mai­čiai, ki­taip – žy­dai.

Per­davė re­lik­vi­jas B. Lu­bio kam­ba­riui

Ap­ta­rus nu­veik­tus dar­bus pe­rei­ta prie pla­nuo­jamų. Tik prie­š at­skleid­žiant juos pa­si­džiaug­ta, jog į sueigą at­vy­ko gar­bus sve­čias – buvęs Lie­tu­vos pra­mo­ni­ninkų kon­fe­de­ra­ci­jos va­do­vas Ge­di­mi­nas Rai­nys, ar­ti­mai bend­ravęs su B. Lu­biu. Ir at­vy­ko ne tuš­čio­mis ran­ko­mis, o su ke­lio­mis re­lik­vi­jo­mis, ku­rios pa­puoštų ir pra­tur­tintų pla­nuo­jamą įreng­ti B. Lu­bio kam­barį.

Vie­na tų re­lik­vijų – „Audė­jo“ fab­ri­ko nuaus­tas B. Lu­bio po­rtre­tas. „Be di­de­lio džiaugs­mo at­si­svei­ki­nu su juo, bet ma­nau, kad Plungė šiam po­rtre­tui yra tin­ka­mesnė vie­ta nei ma­no na­mai“, – sakė G. Rai­nys.

Kar­tu jis per­davė ir is­to­rinę Lie­tu­vos pra­mo­ni­ninkų aso­cia­ci­jos, vėliau ta­pu­sios kon­fe­de­ra­ci­ja, vėliavą, po ku­ria dirb­da­vo B. Lu­bys, bei kom­pak­tinį diską, ku­ria­me įra­šy­tas 1989 m. vykęs stei­gia­ma­sis Lie­tu­vos pra­mo­ni­ninkų aso­cia­ci­jos su­va­žia­vi­mas.

Priėmęs šias do­va­nas L. Skie­rus at­skleidė, kad jau yra su­kaup­ta ne­ma­žai su šia is­to­ri­ne as­me­ny­be su­si­ju­sių daiktų, baldų, tad vys­to­ma idė­ja vi­sus juos eks­po­nuo­ti ne­se­niai su­tvar­ky­ta­me va­di­na­ma­ja­me ad­vo­ka­to na­me – ten įreng­ti B. Lu­bio kam­barį.

Ne­to­li ad­vo­ka­to na­mo, tiks­liau – Plungės par­ko priei­go­se, prie til­to per Bab­run­go upę, jei ap­lin­kybės klos­ty­sis pa­lan­kiai, galbūt jau kitą­met at­si­ras ir koks me­ni­nis ob­jek­tas, įam­žin­sian­tis B. Lu­bio at­mi­nimą.

Plungės pra­mo­ni­ninkų aso­cia­ci­ja, įsteig­ta B. Lu­bio ini­cia­ty­va prie­š 27 me­tus, pa­si­kvie­tu­si į pa­galbą tel­šiškį ar­chi­tektą Al­girdą Žeb­rauską, ža­da įgy­ven­din­ti šį su­ma­nymą iki kitų metų ru­dens, mat 2023-ųjų rugsė­jo 8-ąją B. Lu­biui būtų su­ėję 85-eri me­tai.

„Tad būtų la­bai gra­ži in­ten­ci­ja ta pro­ga įam­žin­ti jo at­mi­nimą, nes iš tikrųjų tiek Plun­gei, tiek Lie­tu­vai šis žmo­gus yra davęs la­bai daug, o nie­ko ne­da­rant tie­siog iš­nyks tie pri­si­mi­ni­mai, už­mir­šim ir tiek“, – kalbė­jo L. Skie­rus ir pa­si­džiaugė, kad jau gau­tas B. Lu­bio duk­ros Jūratės Ža­dei­kienės pri­ta­ri­mas šiai idė­jai ir net pa­ža­das pri­si­dėti.


„Bus dar daug vis­ko“

Suei­gos me­tu ne­pa­mirš­ta pa­svei­kin­ti šie­met šven­čian­čiųjų sa­vo ju­bi­liejų, taip pat pa­dėko­ti vi­siems, ku­rie pri­si­de­da prie Plun­giš­kių drau­gi­jos veik­los. Padė­kos žod­žiai skambė­jo ir Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­riui Al­vi­dui Ba­ka­naus­kui už tai, kad tęsia­mas žir­gy­no re­mon­tas, kad pri­žiū­ri­mi rūmai, iš­mo­nin­gai puo­selė­ja­mas par­kas.

Plun­giš­kių drau­gi­jos vi­cep­re­zi­dentė Ge­no­vaitė Žio­ba­kienė pri­si­minė prie­š 17 metų vy­kusį pirmąjį tarp­tau­tinį M. Ogins­kio fes­ti­valį, ka­da ruo­šian­tis jam reikė­jo spor­ti­nin­kų nau­dotą žir­gy­no salę kaž­kaip pri­tai­ky­ti kla­si­kinės mu­zi­kos kon­cer­tams.

„Pa­me­nu, ta­da įėjom į tą su­var­gusį žir­gyną. Nei kėdžių, ab­so­liu­čiai nie­ko... Sta­sys Do­mar­kas, būda­mas Klaipė­dos teat­ro va­do­vas, at­vežė mums užuo­lai­das. Išg­ra­ži­nom, kaip galė­jom, o da­bar kas­kart atei­da­mi į žir­gyną pa­si­jun­tam orūs, pa­si­jun­tam tu­rin­tys sa­vo rūmus ir salę. Nuos­ta­bią salę, Lie­tu­voj to­kios nėra. Ačiū, Al­vi­dai, tau už tai“, – dėko­jo G. Žio­ba­kienė.

Priim­da­mas gėles A. Ba­ka­naus­kas sakė ne­san­tis ver­tas to­kių pa­dėkų, mat dir­ba ne jis vie­nas, o vi­sas Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus ko­lek­ty­vas: „Svar­biau­sia yra turė­ti sva­jonę. Ma­no sva­jonė yra at­kur­ti rūmus – ne dvarą, ir kad tie rūmai būtų kultū­ros ži­di­nys. Mums dar daug ką rei­kia nu­veik­ti, rei­kia pa­baig­ti tvar­ky­ti tą pa­tį žir­gyną, tu­rim sva­jonę pri­trauk­ti vi­so­kių me­ni­ninkų, kaip šią va­sarą turė­jom sve­čiuo­se Ray Bartkų. Bus dar daug vis­ko, bet ne aš vie­nas tą da­rau – da­ro 25 žmonės. Dar­buo­jamės, sten­giamės ir lau­kiam jūsų at­vyks­tant.“