Ku­ni­go Bru­no­no Ba­gu­žo gy­ve­ni­mo ke­lias ir is­to­ri­nė Al­sė­džių pa­ra­pi­ja

Herškės Leibovičiaus (Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo) nuotrauka

Ne­pa­lau­žia­ma dva­si­nin­ko va­lia

B. Ba­gu­žas gi­mė 1920 me­tų rugp­jū­čio 31 die­ną Plun­gės ra­jo­ne, Šar­ne­lės kai­me. Nuo 1927 m. mo­kė­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jos pra­džios mo­kyk­lo­je ir Ma­ri­jam­po­lė­je, vie­nuo­lių ma­ri­jo­nų iš­lai­ko­mo­je gim­na­zi­jo­je. 1939 m. bai­gė Tel­šių Vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jos še­šias kla­ses.

Au­gęs gi­liai ti­kin­čio­je že­mai­čių že­mė­je, jis anks­ti pa­ju­to dva­si­nį pa­šau­ki­mą. Bai­gęs Tel­šių vys­ku­po M. Va­lan­čiaus gim­na­zi­ją, 1939 m. įsto­jo į Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Jau­no klie­ri­ko stu­di­jas su­jau­kė pra­si­dė­jęs Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Ka­ro pa­bai­go­je Bru­no­nui te­ko pa­tir­ti eva­kua­ci­ją į Vo­kie­ti­ją, pri­vers­ti­nius dar­bus Ry­tų Prū­si­jo­je ir var­gi­nan­čią so­vie­tų filt­ra­ci­nio la­ge­rio pa­tir­tį Gar­di­ne.

Ne­pai­sant vi­sų šių kliū­čių, su­grį­žęs į Lie­tu­vą 1947 m. jis ga­liau­siai bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Ta­čiau so­vie­ti­nis re­ži­mas ne­to­le­ra­vo drą­sių, jau­nų ir veik­lių dva­si­nin­kų. Vos po dve­jų sie­lo­va­dos me­tų, 1949 m. ru­de­nį, ku­ni­gas B. Ba­gu­žas bu­vo suim­tas už „pro­ta­ry­bi­nę veik­lą“. Se­kė il­gi ir ali­nan­tys me­tai at­šiau­riuo­se Per­mės sri­ties la­ge­riuo­se. Vis dėl­to įka­li­ni­mas ne­pa­lau­žė jo dva­sios – la­ge­ry­je iš­li­ko dva­si­ne at­ra­ma ki­tiems li­ki­mo bro­liams.

Į Lie­tu­vą ku­ni­gas B. Ba­gu­žas grį­žo 1956 m. va­sa­rą. Re­ži­mas nuo­lat se­kė di­si­den­tiš­kai nu­si­tei­ku­sį dva­si­nin­ką, to­dėl baž­ny­čios vy­res­ny­bė jį daž­nai kė­lė iš vie­nos Že­mai­ti­jos bei Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­ra­pi­jos į ki­tą. Jam te­ko tar­nau­ti Ru­kuo­se, Re­na­ve, Ja­na­po­lė­je, Pag­ra­man­ty­je, Pa­gė­giuo­se ir ki­tur.

Ypa­tin­gu jo gy­ve­ni­mo eta­pu ta­po 1974–1977 me­tai, kuo­met bu­vo pa­skir­tas ei­ti kle­bo­no pa­rei­gas gim­ta­ja­me Plun­gės ra­jo­ne, Al­sė­džių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo pa­ra­pi­jo­je.

Tai bu­vo sim­bo­li­nis su­grį­ži­mas prie sa­vo šak­nų. Al­sė­džiuo­se dva­si­nin­kas pa­si­žy­mė­jo kaip uo­lus sie­lo­va­di­nin­kas, gi­lio­je stag­na­ci­jo­je sken­din­čio so­viet­me­čio tam­sy­bė­se ge­bė­jęs pa­lai­ky­ti gy­vą pa­ra­pi­jie­čių ti­kė­ji­mą ir is­to­ri­nę at­min­tį.

Bu­vu­si Že­mai­čių vys­ku­pų šven­to­vė

Al­sė­džių pa­ra­pi­ja, ku­rio­je tar­na­vo B. Ba­gu­žas, tu­ri uni­ka­lią ir itin gar­bin­gą is­to­ri­ją Lie­tu­vos baž­ny­čios met­raš­čiuo­se. Ma­žai kas ži­no, kad šis ra­mia­me Plun­gės ra­jo­no kam­pe­ly­je įsi­kū­ręs mies­te­lis il­gą lai­ką bu­vo tik­ra­sis Že­mai­ti­jos dva­si­nės val­džios cent­ras. Nuo 1465 me­tų čia bu­vo įkur­ta nuo­la­ti­nė Že­mai­čių vys­ku­pų re­zi­den­ci­ja, pa­sta­ty­tas dva­ro rū­mų komp­lek­sas, vei­kė ku­ni­gų mo­kyk­la.

Linos RUIBIENĖS nuotrauka

Al­sė­džiuo­se gy­ve­no ir sa­vo ga­ny­to­jiš­ką dar­bą dir­bo iš­ki­lūs baž­ny­čios hie­rar­chai, kol ga­liau­siai 1850 me­tais gar­su­sis vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius bu­vo pri­vers­tas re­zi­den­ci­ją per­kel­ti į Var­nius, o dva­ro že­mės vė­liau bu­vo su­vals­ty­bin­tos.

Da­bar­ti­nė Al­sė­džių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čia – tik­ras me­di­nės sak­ra­li­nės ar­chi­tek­tū­ros še­dev­ras, pa­sta­ty­tas 1793 m. ant Al­ko kal­no. Tai jau tre­čio­ji baž­ny­čia šio­je vie­to­je nuo pa­ra­pi­jos įkū­ri­mo XV a. Ją puo­šia neį­kai­no­ja­mi ba­ro­ki­niai al­to­riai, per­kel­ti iš dar se­nes­nių šven­to­vių. Bū­tent po šiais šim­ta­me­čiais skliau­tais aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je skam­bė­jo iš la­ge­rių grį­žu­sio ku­ni­go B. Ba­gu­žo pa­moks­lai.

Gy­va­sis liu­di­ji­mas atei­ties kar­toms

Sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę ku­ni­gas B. Ba­gu­žas bai­gė 2008 m. rug­sė­jo 9 die­ną Sa­lan­tuo­se, kur pra­lei­do pa­sku­ti­nius sa­vo sie­lo­va­dos me­tus ir bu­vo pa­lai­do­tas šven­to­riu­je. Po sa­vęs jis pa­li­ko ne tik švie­sų at­mi­ni­mą pa­ra­pi­jie­čių šir­dy­se, bet ir neį­kai­no­ja­mą ra­šy­ti­nį pa­vel­dą.

Jo 2003 m. iš­leis­ta dvie­jų da­lių me­mua­rų kny­ga „Lie­tu­vos pi­lie­čio ke­lias“ ir su­rink­ti rep­re­suo­tų ku­ni­gų ne­kro­lo­gai „Mes liu­di­ja­me Kris­tų“ ta­po gy­vu do­ku­men­tu, kaip baž­ny­čia ir jos ga­ny­to­jai su­ge­bė­jo iš­lai­ky­ti tie­sią nu­ga­rą di­džiau­sių XX am­žiaus iš­ban­dy­mų aki­vaiz­do­je.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.