Mo­ters knyg­ne­šės sim­bo­lis – grei­ta­ko­jė Mag­dė

Sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­ko skai­ty­ti ir ra­šy­ti

Mag­da­le­na Ban­kai­tė, dar ži­no­ma kaip Mag­dė Ban­kai­tė ar­ba Mag­da­le­na Bon­ku­tė, gi­mė 1862 me­tų lapk­ri­čio 16 die­ną Yla­kių vals­čiu­je, da­bar­ti­nia­me Skuo­do ra­jo­ne. Au­go ne­tur­tin­gų tė­vų šei­mo­je, tad apie moks­lus ga­lė­jo tik sva­jo­ti. Skai­ty­ti ir ra­šy­ti iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai jau suau­gu­si ir ta­pu­si knyg­ne­še, nes la­bai no­rė­jo su­ži­no­ti, kas to­se kny­go­se ir laik­raš­čiuo­se yra ra­šo­ma.

Lie­tu­viš­ką spau­dą M. Ban­kai­tė pra­dė­jo pla­tin­ti su­lau­ku­si 24-erių – 1886 me­tais, pa­ska­tin­ta į Mo­sė­dį at­vy­ku­sio vi­ka­ro An­ta­no Vy­tar­to. Ir šio­je sri­ty­je dar­ba­vo­si apie 18 me­tų – iki pat spau­dos at­ga­vi­mo. Lie­tu­viš­kos spau­dos iš pra­džių gau­da­vo iš mi­nė­to ku­ni­go, vė­liau ėmė­si ini­cia­ty­vos ir pa­ti par­si­ga­ben­da­vo iš Ma­žo­sios Lie­tu­vos. Daž­niau­siai su ki­tais knyg­ne­šiais va­žiuo­da­vo kin­ky­tais ark­liais.

M. Ban­kai­tė bu­vo itin grei­ta ir pa­si­žy­mė­jo neiš­pa­sa­ky­ta iš­tver­me: rei­ka­lui esant per pa­rą ga­lė­da­vo nuei­ti 70–80 ki­lo­met­rų, ant pe­čių už­si­me­tu­si la­bai sun­kius, net po ke­lias de­šim­tis ki­log­ra­mų sve­rian­čius mai­šus su kny­go­mis ir ki­ta spau­da. Sa­vęs ši mo­te­ris nie­ka­da ne­gai­lė­jo, jai la­biau­siai bū­da­vo gai­la pra­ras­tų kny­gų, ku­rias bū­tų ga­lė­ju­si iš­pla­tin­ti po vi­są Že­mai­ti­ją ir Lie­tu­vą.

Ar­ti­miau­sias jos bend­ra­dar­bis, daug kar­tų kar­tu ėjęs per sie­ną, bu­vo knyg­ne­šys An­ta­nas Lau­kys. Ke­lia­vo ir su Jo­nu Ga­dei­kiu iki jo areš­to 1899 me­tais. Bend­ra­dar­bia­vo su knyg­ne­šiais Juo­zu Bud­ri­ku, Juo­za­pu Vait­ku­mi, Ka­ziu Po­ciu­mi, su se­se­ri­mis Rėp­šai­tė­mis iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ir ki­tais.

Be šios sa­vo veik­los, M. Ban­kai­tė slap­ta dir­bo ir mo­ky­to­ja-da­rak­to­re, mo­kė vai­kus lie­tu­vių kal­bos, skai­ty­mo bei ra­šy­mo tuo me­tu, kai lie­tu­viš­ka spau­da bu­vo drau­džia­ma. Vi­sa­da tu­rė­da­vo pa­si­ruo­šu­si at­sar­gi­nį pla­ną – jei­gu ne­ti­kė­tai pa­si­ro­dy­da­vo žan­da­rai, lie­tu­viš­kos kny­gos aki­mirks­niu ding­da­vo, o vai­kai pra­dė­da­vo mo­ky­tis iš ru­siš­kų ele­men­to­rių.

Mo­ters drą­sa bu­vo to­kia di­de­lė, kad jos is­to­ri­jos iki šiol lai­ko­mos knyg­ne­šių iš­ra­din­gu­mo pa­vyz­džiu. Ne­re­tai ji mi­ni­ma kaip „grei­ta­ko­jė Mag­dė“, nes bet ko­kio­se si­tua­ci­jo­se su­ge­bė­da­vo sėk­min­gai iš­veng­ti Ru­si­jos im­pe­ri­jos žan­da­rų per­se­kio­ji­mo.

Net ir kan­ki­na­ma sa­vų nie­ka­da neiš­da­vė

M. Ban­kai­tė slap­ta vei­kė dau­giau­sia bu­vu­sio­se Tel­šių ir Šiau­lių ap­skri­ty­se. Ne­šė spau­dą Mo­sė­džio vi­ka­rui Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui bei No­tė­nų, Skuo­do, Plun­gės, Yla­kių ir ki­tų pa­ra­pi­jų ku­ni­gams.

Gar­sė­jo kaip vie­na su­ma­niau­sių knyg­ne­šių, mat rei­ka­lui esant mo­kė­jo pa­si­telk­ti psi­cho­lo­gi­nę bei fi­zi­nę mas­kuo­tę. Daž­nai per­si­reng­da­vo uba­ge ar­ba pa­pras­ta kai­mo mo­te­ri­mi, kad nie­kam ne­kil­tų įta­ri­mas, jog po nu­sku­ru­siais dra­bu­žiais sle­pia­ma lie­tu­viš­ka spau­da. Jei žan­da­rai ją su­stab­dy­da­vo, ji ap­si­mes­da­vo ei­nan­ti į baž­ny­čią. Vir­šu­je lai­ky­da­vo leis­ti­ną ru­siš­ką mal­dak­ny­gę, o po ja slėp­da­vo drau­džia­mus lie­tu­viš­kus lei­di­nius. Kny­gas slėp­da­vo ve­ži­muo­se su dvi­gu­bu dug­nu, šie­no ku­pe­to­se ar net spe­cia­liai tam skir­to­se duo­bė­se miš­kuo­se ir so­dy­bo­se. Tu­rė­jo slėp­tu­vę net Mo­sė­džio ka­pi­nė­se – po ne­di­de­le kop­ly­tė­le įka­sė sta­ti­nę ir ten lai­ky­da­vo drau­džia­mą spau­dą.

Pa­ti, ki­lus pa­vo­jui įkliū­ti, ne­pa­bi­jo­da­vo slėp­tis net le­di­nia­me van­de­ny­je. Kar­tą žan­da­rams pa­si­ro­džius jos na­muo­se, te­ko im­tis dras­tiš­kų veiks­mų ir taip sun­kiai per sie­ną per­neš­tas kny­gas su­de­gin­ti.

Bet kad ir ko­kia su­ma­ni bei at­sar­gi bu­vo, sy­kį M. Ban­kai­tė neiš­ven­gė pa­sa­los. Bė­gan­ti ties No­tė­nais bu­vo pa­šau­ta žan­da­rų, o nu­kri­tu­si dar ir ap­spar­dy­ta. Bu­vo suim­ta, pra­ra­do ark­lį, ve­ži­mą, spau­dos už 700 rub­lių ir… dan­tį. Tre­jiems me­tams iš­trem­ta į Že­mu­ti­nį Nau­gar­dą.

Ri­zi­ka­vo sa­vo gy­vy­be ir lais­ve

Baus­mės už lie­tu­viš­kos spau­dos ga­be­ni­mą ir pla­ti­ni­mą ca­ri­nės Ru­si­jos lai­kais bu­vo itin griež­tos ir pri­klau­sė nuo to, kiek kar­tų knyg­ne­šys bu­vo su­čiup­tas bei ko­kį kie­kį li­te­ra­tū­ros tu­rė­jo. Knyg­ne­šiai bū­da­vo už­da­ro­mi į po­li­ci­jos areš­ti­nes, vals­čių kar­ce­rius ar­ba ka­lė­ji­mus, o ak­ty­viau­sie­ji tre­mia­mi į to­li­mus Ru­si­jos im­pe­ri­jos re­gio­nus, va­di­na­mą­sias šiau­ri­nes gu­ber­ni­jas ke­le­riems me­tams ar net vi­sam gy­ve­ni­mui.

Sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mas bū­da­vo ski­ria­mas už pa­si­prie­ši­ni­mą gink­lu ar la­bai di­de­lio mas­to or­ga­ni­zuo­tą veik­lą. Ru­sų pa­sie­nie­čiai tu­rė­jo tei­sę be per­spė­ji­mo šau­ti į per sie­ną ban­dan­čius pra­bėg­ti knyg­ne­šius. Mo­te­rims baus­mės kar­tais bū­da­vo kiek švel­nes­nės, ta­čiau ak­ty­vios knyg­ne­šės, to­kios kaip M. Ban­kai­tė, vis tiek nuo­la­tos ri­zi­kuo­da­vo sa­vo lais­ve ir gy­vy­be.

Il­ga­me­tė knyg­ne­šių veik­la ga­liau­siai pri­ver­tė ca­ro val­džią 1904 me­tais, ge­gu­žės 7 die­ną, pa­nai­kin­ti spau­dos drau­di­mą.

At­li­ku­si baus­mę M. Ban­kai­tė grį­žo į Lie­tu­vą ir to­liau pla­ti­no lie­tu­viš­ką spau­dą. Kar­tais nuei­da­vo iki Ma­žo­sios Lie­tu­vos. Siun­ti­nė­jo ko­res­pon­den­ci­jas lie­tu­viš­kiems laik­raš­čiams, rin­ko se­nie­nas, ar­cheo­lo­gi­nius ra­di­nius: tu­rė­jo ak­mens kir­vu­kų, bron­zi­nių apy­ran­kių ir ki­to­kių daik­tų. Šį rin­ki­nį per­da­vė Už­ven­čio kle­bo­nui Juo­za­pui Žio­gui.

Nuo 1929 me­tų mo­te­ris gau­da­vo 30-ies li­tų dy­džio knyg­ne­šio ir da­rak­to­riaus pen­si­ją, bet tiek neuž­te­ko net mais­tui, to­dėl gy­ve­no el­ge­ty­ne kan­ki­na­ma reu­ma­to.

Am­ži­no poil­sio at­gu­lė Plun­gė­je

Pa­nai­ki­nus lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą, M. Ban­kai­tė ap­si­gy­ve­no Plun­gė­je. Čia ji to­liau už­siė­mė švie­tė­jiš­ka veik­la, nors slaps­ty­tis ne­be­rei­kė­jo. Bu­vo la­bai pa­mal­di, sa­vo šei­mos taip ir ne­su­kū­rė. Gar­sė­jo kaip dos­ni mo­te­ris – nors pa­ti gy­ve­no kuk­liai, vi­sa­da rem­da­vo varg­šus, baž­ny­čią ir mo­ki­nius.

Knyg­ne­šės nuo­pel­nai bu­vo pri­pa­žin­ti Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Mi­rė 1933 me­tais lie­pos 29 die­ną Plun­gė­je, su­lau­ku­si 70-ies me­tų. Pa­lai­do­ta Plun­gės se­no­sio­se ka­pi­nė­se, o jos ka­pas iki šiol pri­žiū­ri­mas kaip is­to­ri­nis pa­mink­las.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

M. Ban­kai­tės at­mi­ni­mą Plun­gės se­no­sio­se ka­pi­nė­se sau­go Jo­no Kuo­džio su­kur­tas pa­mink­las-kop­lyts­tul­pis. Jis sto­vi ka­pi­nių šiau­ri­nia­me pa­kraš­ty­je, ša­lia Vi­sų šven­tų­jų kop­ly­čios. Be to, M. Ban­kai­tės pa­var­dė įra­šy­ta Knyg­ne­šių sie­ne­lė­je Is­to­ri­jos mu­zie­jaus so­de­ly­je Kau­ne.

Jos is­to­ri­ja yra vie­na ryš­kiau­sių pa­si­prie­ši­ni­mo ca­ri­nei prie­spau­dai pa­vyz­džių. Mag­da­le­na Ban­kai­tė mi­ni­ma Vi­suo­ti­nė­je lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je ir įvai­riuo­se edu­ka­ci­niuo­se pro­jek­tuo­se. 2020 me­tais di­zai­ne­rė Li­na Mi­sė­kai­tė pri­sta­tė dra­bu­žių ko­lek­ci­ją „Mag­da­le­nai“, įkvėp­tą bū­tent šios knyg­ne­šės drą­sos ir pa­siau­ko­ji­mo.

M. Ban­kai­tė ta­po mo­ters knyg­ne­šės sim­bo­liu. Jos li­ki­mas yra tik­ra sėk­mės is­to­ri­ja, mat mo­te­ris ne tik iš­gy­ve­no per­se­kio­ji­mus bei rep­re­si­jas, bet ir su­lau­kė lais­vos Lie­tu­vos, už ku­rią ko­vo­jo ga­ben­da­ma kny­gas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.