Nau­jas dvi­ra­čių ta­kas džiu­gi­na ne vi­sus

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Pa­sak Ire­nos, tu­jų gy­vat­vo­rė prie jos skly­po au­go jau ne vie­nus me­tus ir bu­vo nuo­lat pri­žiū­ri­ma. Anot jos, gy­vat­vo­rė ne tik puo­šė ap­lin­ką, bet ir at­li­ko pra­kti­nę funk­ci­ją – sau­go­jo nuo dul­kių bei triukš­mo. O da­bar, ne­li­kus gy­vat­vo­rės, jos na­mas sto­vi „pli­kas ir ba­sas“.

Mo­te­ris ti­ki­no ne­bu­vu­si in­for­muo­ta, kas lau­kia gy­vat­vo­rės. Esą prieš du mė­ne­sius į jos kie­mą bu­vo atė­jęs, kaip ji pa­ti tei­gė, Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jas ir lie­pė pa­si­ra­šy­ti kaž­ko­kį do­ku­men­tą. Ire­na sa­kė tuo me­tu ne­tu­rė­ju­si su sa­vi­mi aki­nių, tad už ką pa­si­ra­šė – ne­ži­nan­ti iki šiol. Mo­te­ris ne­ti­kė­to sve­čio tik spė­jo pa­klaus­ti, ar dar­bi­nin­kams neužk­lius jos gy­vat­vo­rė, bet žmo­gus esą pa­ti­ki­no, kad, esant bū­ti­ny­bei, bus iš­rau­ta ne­bent tik vie­na ant­ra tu­ja, au­gan­ti pa­čia­me skly­po prie­ky­je, o ki­toms esą nie­kas ne­gre­sia.