Metai – nauji, mes – tie patys

Tie pa­tys įpro­čiai kaip per­nai

Jei reikėtų nie­ko apie Lie­tuvą ne­ži­nan­čiam žmo­gui pa­pa­sa­ko­ti, ko­kios yra Naujųjų Metų su­ti­ki­mo tra­di­ci­jos mūsų ša­ly­je, ką pa­sa­ky­tumė­te pir­miau­sia? Kiek pa­gal­voję turbūt kaip vie­nin­telį išs­kir­ti­numą pa­minė­tu­me, kad Nau­juo­sius, ki­taip nei Kalė­das, su­tin­ka­me ne su šei­ma ir ar­ti­mai­siais, o dau­giau­sia draugų ra­te.
O šiaip ypa­tingų pro­gi­nių val­gių, gėrimų, žai­dimų ar burtų ne­tu­ri­me. Ma­tyt, ilgą laiką šiai šven­tei di­ri­guo­jant ru­siš­kam Se­niui Šal­čiui ir Snie­guo­lei, savų pa­pro­čių taip ir ne­sukūrė­me.
Nau­juo­sius pa­si­tin­kant sve­čio­se ša­ly­se ste­bin­da­vo kas­me­ti­nis įpro­tis būti­nai žiūrė­ti kul­ti­ne ta­pu­sią tik tą va­karą ro­domą ko­me­diją „Din­ner for One“ („Va­ka­rienė vie­nam“). Neil­gos ko­me­di­jos sce­na­ri­jaus pa­grin­du paim­ta prūsų kilmės britų ra­šy­to­jo ir ak­to­riaus Lau­ri Wy­lie (1880–1951) bur­les­ka apie vie­nos da­mos gim­ta­dienį. Vie­ni­ša So­fi draugų, ku­rie iš tiesų jau yra se­niai mirę, ra­te šven­čia sa­vo 90-ąjį gim­ta­dienį. Tarp ta­riamų sve­čių tik vie­nin­te­lis gy­vas žmo­gus yra jos tar­nas Džeim­sas, vai­ši­nan­tis val­giais ir gėri­mais įsi­vaiz­duo­ja­mus puo­tos da­ly­vius. Val­gy­da­mas ir ger­da­mas už visą kom­pa­niją, vy­ru­kas ge­ro­kai „pa­vargs­ta“ ir galų ga­le so­le­ni­zantė bei jos tar­nas nu­svir­du­liuo­ja mie­go­ti, per­si­mes­da­mi fra­ze „tie pa­tys įpro­čiai kaip ir per­nai“.
Be šio filmo Naujųjų šventė yra ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma ne tik Vo­kie­ti­jo­je, bet ir Aust­ri­jo­je, Did­žio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je, Suo­mi­jo­je, Es­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je. Vėliau ši ko­me­di­ja pra­dėta ro­dy­ti ir Aust­ra­li­jo­je, Pietų Af­ri­ko­je, ji yra ži­no­ma ir JAV.
Įdo­mu, kad skir­tin­go­se ša­ly­se į nau­ja­me­tinį va­karėlį su­si­rinkę sve­čiai žiūrė­da­mi „Va­ka­rienė vie­nam“ vi­sur vie­no­dai kva­to­ja iki ašarų. Man pa­čiai ste­bint šį filmą pirmą kartą, gerklė­je su­sto­jo kaž­koks gniu­žu­las ir vos neiš­si­lie­jo ne juo­ko, bet liū­de­sio aša­ro­mis. Man fil­mas pa­si­rodė vi­sai ne juo­kin­gas, o la­biau grau­dus, pa­ro­dan­tis se­no, vie­ni­šo žmo­gaus būties tra­gizmą. Bet – skir­tin­gos ša­lys, skir­tin­gos kultū­ros, skir­tin­gas ir su­pra­ti­mas. Jei vi­si ki­ti juo­kia­si ir ko­me­di­jos po­pu­lia­ru­mas ne­gęsta jau sep­ty­nios de­šim­tys metų, va­di­na­si, ji tik­rai ypa­tin­ga.


Sil­vest­ro nak­tis

Už­sie­nio, ypač Va­karų Eu­ro­pos, ša­ly­se metų san­dūra šven­čia­ma iki pat sau­sio 6 die­nos. Dar­bai bai­gia­mi prie­š Kalė­das ir vėl pra­si­de­da tik po Trijų Ka­ra­lių. Šiuo tarpš­ven­ti­niu lai­ko­tar­piu be­veik vi­sur be išim­ties pla­nuo­ja­mos žie­mos ato­sto­gos, ke­liau­ja­ma sli­dinė­ti, pailsė­ti nuo rūpes­čių ir kas­die­nybės ru­ti­nos.
Naujųjų Metų šventė va­di­na­ma taip pat skir­tin­gai. Vo­kie­čia­kalbė­se ša­ly­se tai – 
Sil­vest­ro šventė. Šis var­das at­si­spin­di ir kitų ša­lių Naujųjų Metų šventės pa­va­di­ni­me. Tuo pa­ger­bia­mas krikš­čio­nių baž­ny­čiai nuo 314 m. sau­sio 31 d. iki 335 m. gruod­žio 31 d. va­do­vavęs po­pie­žius Sil­vest­ras.
Šven­to­jo Sil­vest­ro šventę nuo V a. šventė vi­sa krikš­čio­niš­ka Eu­ro­pa. Ši nak­tis bai­gian­tis se­nie­siems ir pra­si­de­dant nau­jie­siems me­tams turė­jo dau­gybę pa­pro­čių, tarp ku­rių – ir šven­to­jo Sil­vest­ro ei­tynės. Ma­tyt, todėl ir da­bar dar mėgsta­me tą naktį išei­ti į lauką, bu­riuo­tis ir klegė­ti kar­tu.


Pa­si­tin­ka­mi su gau­sio­mis vaišė­mis

Nau­jie­ji – gar­daus mais­to ir ska­nių gėrimų, burtų ir pa­linkė­jimų me­tas. Vo­kie­čiai ir aust­rai tra­di­ciš­kai pa­si­tie­kia val­gių su rau­gin­tais kopūs­tais, deš­relė­mis ir ries­tai­niais, va­di­na­mais pret­zel, šo­ko­la­du ar mar­me­la­du įda­ry­to­mis spur­go­mis, šam­pa­nu.
Vo­kie­čiai tą naktį atei­ties sėkmes ir ne­lai­mes spėja į van­denį lie­da­mi ly­dytą šviną ir lin­ki vie­ni ki­tiems „ge­rai nu­čiuož­ti į nau­jus me­tus“. Be­je, jau ant­ri me­tai iš eilės dėl pan­de­mi­jos Vo­kie­ti­jos fe­de­ra­li­nių že­mių par­duo­tuvė­se draud­žia­ma par­duo­ti pi­ro­tech­ni­kos pre­kes. Šia pre­ven­ci­ne prie­mo­ne sie­kia­ma Naujųjų Metų naktį ap­sau­go­ti li­go­ni­nes nuo pa­pil­do­mo pa­cientų ant­plūdžio. Ši pi­ni­ginėms bei gam­tai svei­ka prie­monė pra­verstų ir pas mus.
Aust­rai ne­įsi­vaiz­duo­ja Naujųjų be Kai­ze­rio puo­tos im­pe­ra­to­riš­kuo­siuo­se Hof­bur­go rūmuo­se, ku­rią per TV ste­bi vi­sa į Vie­nos puotą ne­pa­te­ku­si ša­lis. Šia puo­ta ofi­cia­liai ati­da­ro­mas va­di­na­ma­sis Vie­nos po­ky­lių se­zo­nas, ku­ris tęsia­si iki gavė­nios pra­džios.
Ita­lams, ti­ki­ma, tą naktį sėkmę at­ne­ša rau­do­nos spal­vos apa­ti­niai, sim­bo­li­zuo­jan­tys gy­vy­bin­gumą ir vai­sin­gumą. Ži­no­ma, šį va­karą vai­ši­na­ma­si vy­nu ir gard­žiais val­giais bei py­ra­gais. Vie­nas būtinų val­gių – for­ma mo­ne­tas pri­me­nan­čių lęšių troš­ki­nys. Laimės paukš­tei pa­gau­ti dar val­go­mos ra­zi­nos.
Po vai­šių ita­lai indų ne­plau­na, švei­čia juos per lan­gus ar bent su­stoję tarp­du­riuo­se pa­skam­bi­na kep­tuvė­mis ir puo­dais. Iki va­liai pri­daužę indų, ita­lai žaid­žia tra­di­cinį žai­dimą iš pi­nigų, va­di­namą tom­bo­la.
Grai­kai šven­čia gau­siai val­gy­da­mi ir gėrėda­mie­si gau­siais vi­dur­nak­čio fe­jer­ver­kais. Vie­nas svar­biau­sių da­lykų ant nau­ja­me­ti­nio graikų sta­lo yra va­si­lo­pi­ta ar­ba Šven­to­jo Ba­zi­li­ko Did­žio­jo duo­na. Su pir­mai­siais Naujųjų Metų laik­rod­žio dūžiais kiek­vie­nuo­se na­muo­se šią duoną su­pjaus­to ir pa­si­da­li­na. Kam ati­ten­ka ga­balė­lis su įkep­ta mo­ne­ta, tą vi­sus me­tus lydės sėkmė.
Kitą dieną už sėkmin­gus metus pa­si­meldę baž­ny­čio­je ir su­grįžę na­mo, grai­kai ant durų ir na­muo­se pri­ka­binė­ja vai­sin­gu­mo ir at­gi­mi­mo sim­bo­liu lai­komų svogūnų. Lai­mei į na­mus pri­šauk­ti ant durų ka­bi­na­mi ir gra­na­to vai­siai. Vi­dur­naktį grai­kai už­ge­si­na šviesą, išei­na lau­kan, o po to vie­nas šei­mos na­rys, grįžda­mas at­gal, teš­kia gra­na­to vai­sių į du­ris. Kuo dau­giau sėklų iš­tykš­ta, tuo dau­giau laimės bus tais me­tais. Vėliau tra­di­ciš­kai žaid­žia­ma kor­to­mis, vai­kams įpras­ta do­va­no­ti tru­putį pi­nigų.
Prancū­zai „ža­di­na šventąjį Sil­vestrą“ šven­tiš­kai pa­si­da­binę, na­mie ar sve­čiuo­se gau­sio­mis vaišė­mis pa­deng­tais sta­lais, su dai­no­mis ir šo­kiais. Sėkmei ir lai­mei į na­mus pri­trauk­ti bei blo­goms jėgos iš­va­ry­ti pa­lubė­je ka­bi­na­mas ama­las. Jei po juo po­ra pa­si­bu­čiuos, ki­tais me­tais jie bus lai­min­gi. Šventės bai­gia­si sau­sio 6 d., ku­rios pro­ga ke­pa­mas ka­ra­liaus py­ra­gas. Ja­me pa­sle­pia­ma ma­žytė figūrėlė ar pu­pa. Kas ją val­gy­da­mas ran­da, yra karū­nuo­ja­mas tos die­nos ka­ra­liu­mi ir dėvi po­pie­rinę karūną.
Is­pa­nai šį va­karą va­di­na no­che­vie­jap – se­no­sios nak­ties var­du. Trokš­tan­tys meilės ar pa­li­kuo­nių tą va­karą dėvi rau­do­nus apa­ti­nius. Laik­rod­žiui mu­šant 12-ą, būti­na pra­ry­ti 12 vy­nuo­gių, ge­riau­sia, kas se­kundę, nes ta­da laimė ir sėkmė bus ga­ran­tuo­ta. Is­pa­nai šven­čia triukš­min­gai, šo­ka, links­mi­na­si, ži­no­ma, mėgau­ja­si gau­siais val­giais, vy­nu.
Por­tu­ga­lai nau­juo­sius pa­si­tin­ka būti­nai su­val­gy­da­mi 12 ra­zinų ir su­gal­vo­da­mi 12 norų, o lai­mei pri­šauk­ti, ti­ki­ma, rei­kia vilkė­ti ką nors mėly­no. Ne­pa­tar­ti­na nau­juo­sius pa­si­tik­ti tuš­čio­mis ki­šenė­mis, nes jo­se vi­sus me­tus ne­bus nė mo­ne­tos. Blo­go­sioms jėgoms nu­bai­dy­ti skam­bi­na­ma ka­ti­lais, kep­tuvė­mis ar dau­žo­mos me­dinės laz­dos.
Kiek pa­sau­ly­je ša­lių, tiek pa­pro­čių, burtų ir įvai­rių apeigų, ku­rios, ti­ki­ma, pa­de­da į na­mus pri­šauk­ti laimę ir sėkmę. Bent vieną gražų šio me­to pa­protį tu­ri­me ir mes, sau ir ki­tiems linkė­da­mi lai­mingų Naujųjų Metų.