Plungiškių šeimos drama persikėlė į uostamiesčio teismą

Žmo­na vis­ką iš­si­gal­vo­ja?

Konf­lik­tas tarp su­tuok­ti­nių įvy­ko praė­ju­sių me­tų rugp­jū­čio 17-osios va­ka­rą jųd­vie­jų na­muo­se Plun­gė­je. V. Ka­li­ni­nas kumš­čiu smo­gė žmo­nai į gal­vą, taip su­kel­da­mas jai skaus­mą. Lyg to bū­tų ma­ža, įsi­siau­tė­jęs vy­riš­kis su­tuok­ti­nei spy­rė į nu­ga­rą. Nuo smū­gio mo­te­riai net lū­žo stu­bu­ro slanks­te­lis, su­muš­ta juos­me­ni­nė nu­ga­ros da­lis. To­kie su­ža­lo­ji­mai pri­lygs­ta ne­sun­kiam svei­ka­tos su­trik­dy­mui. Bū­tent už šią nu­si­kals­ta­mą vei­ką anks­čiau ne­teis­tas vy­ras ir at­si­dū­rė tei­sia­mų­jų suo­le. Ir bu­vo nu­teis­tas.

Nag­ri­nė­jant by­lą Plun­gės teis­me, V. Ka­li­ni­nas nei­gė mu­šęs žmo­ną ir aiš­ki­no, kad ją ne­va kaž­kas ki­tas ga­lė­jo su­ža­lo­ti. Ta­da plun­giš­kio klaus­ta ir dėl anks­tes­nio smur­to prieš my­li­mą­ją, bet jis su­sku­bo aiš­kin­ti, esą iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu tą pri­si­pa­ži­no tik no­rė­da­mas iš­sau­go­ti šei­mą ir ti­kė­da­ma­sis, kad ty­ri­mas bus nu­trauk­tas.

Vy­ras ne­su­ti­ko ir su ci­vi­li­niais ieš­ki­niais. Jaus­da­ma­sis vi­siš­kai tei­sus, pra­šė iš­tei­sin­ti jį. Bet teis­mas to­kios ga­li­my­bės ne­ma­tė. Kons­ta­tuo­ta, kad V. Ka­li­ni­no žo­džius nu­gin­či­ja iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu su­rink­ta me­džia­ga, iš ku­rios ma­ty­ti, jog plun­giš­kis vis dėl­to smur­ta­vo prieš sa­vo žmo­ną. Bū­da­mas ne­blai­vus jis ėmė ko­ne­veik­ti su­tuok­ti­nę įvai­riais ne­cen­zū­ri­niais žo­džiais. Dėl to tarp jų ki­lo konf­lik­tas, pa­si­bai­gęs vy­ro smur­to pro­trū­kiu. De­monst­ruo­da­mas ko­vi­nius su­ge­bė­ji­mus jis smo­gė mo­te­riai į vei­dą, po to spy­rė į nu­ga­rą. Tuo me­tu na­muo­se bu­vo ir jųd­vie­jų duk­ra, ta­čiau mer­gai­tė bu­vo už­si­da­riu­si kam­ba­ry­je, to­dėl nie­ko ne­ma­tė.

Sa­vo po­zi­ci­jos V. Ka­li­ni­nas ne­pa­kei­tė ir šei­mos dra­mą pra­dė­jus nag­ri­nė­ti uos­ta­mies­čio tei­sė­jų ko­le­gi­jai. Jis to­liau aiš­ki­no, kad su­tuok­ti­nė vis­ką iš­si­gal­vo­ja. Anot vy­riš­kio, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos – Plun­gės – teis­mas neob­jek­ty­viai iš­nag­ri­nė­jo vi­sas ap­lin­ky­bes ir nu­tei­sė jį vi­siš­kai ne­pag­rįs­tai, at­si­žvel­gęs tik į žmo­nos žo­džius.

Pa­lai­kė tė­vą

Klai­pė­dos tei­sė­jams V. Ka­li­ni­nas pa­sa­ko­jo, kad nag­ri­nė­ja­mo įvy­kio die­ną po dar­bo jis pa­svei­ki­no gim­ta­die­nį šven­tu­sį bro­lį, po to su duk­ra va­žia­vo ap­si­pirk­ti. Pats vai­ra­vo, tad tik­rai ne­bu­vo var­to­jęs al­ko­ho­lio.

O žmo­na – prie­šin­gai. Vy­ras ti­ki­no na­muo­se ją ra­dęs gir­tu­tė­lę, bet dėl to jo­kių bar­nių ne­ki­lo. Ne­va su­tuok­ti­nė to­kios bū­se­nos bū­na daž­nai, ta­da ei­da­ma griū­va, var­ta­lio­ja­si. Ir tą­kart griū­da­ma ne­va ga­lė­jo su­si­ža­lo­ti.

Tė­vo pu­sėn sto­jo ir tą­dien su tė­vu bend­ra­vu­si duk­tė. Ji tvir­ti­no, kad ma­mai pra­dė­jus ger­ti tė­vai ima ne­be­su­tar­ti. Ne­va ir tą­kart taip bu­vo. Mer­gi­na pri­si­mi­nė ma­mos žo­džius, kad tė­vas ją skriau­dė, bet sa­kė ne­pa­ti­kė­ju­si tuo, nes tė­vas esą ne­lin­kęs smur­tau­ti.

Jo­kių smur­to ap­raiš­kų ne­pas­te­bė­jo ir ki­ta Ka­li­ni­nų duk­tė, ku­ri tą va­ka­rą bu­vo na­muo­se. Ne­pil­na­me­tė ti­ki­no, kad grį­žęs na­mo tė­vas nuė­jo tie­siai į sa­vo kam­ba­rį. Jo­kių bar­nių, su­stum­dy­mo gar­sų ar ma­mos de­jo­nių aiš­ki­no ne­gir­dė­ju­si.

O ir į me­di­kus ma­ma krei­pė­si tik po ke­lių die­nų. Duk­ra ta­da pa­ma­niu­si, kad jai pa­si­da­rė blo­ga dėl to, kad ne­si­liau­ja gir­ta­vu­si.

Mo­te­ris lai­kė­si sa­vo

Pa­ti nu­ken­tė­ju­sio­ji dėl sa­vo su­ža­lo­ji­mų kal­ti­na tik su­tuok­ti­nį. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad jis jai pir­mas smo­gė į gal­vą, pa­skui spy­rė į nu­ga­rą. Dėl pa­tir­tų su­ža­lo­ji­mų jai te­ko gu­lė­ti li­go­ni­nė­je, o vė­liau lan­ky­tis pri­va­čio­je kli­ni­ko­je.

Su­mu­ši­mo pa­sek­mes ji ti­ki­no jau­čian­ti iki šiol – esą jai sun­ku sto­vė­ti dar­be, ne­ga­li kel­ti dau­giau nei de­šimt ki­log­ra­mų, neap­siei­na be skaus­mą mal­ši­nan­čių vais­tų.

O tai, kad iš­kart ne­si­krei­pė į me­di­kus, mo­te­ris aiš­ki­no tuo, kad tą die­ną bu­vo iš­gė­ru­si. Ne­va gal­būt dėl to ne­jau­tė di­de­lio skaus­mo. Skųs­tis skau­dan­čia nu­ga­ra plun­giš­kė pra­dė­jo vė­liau. Į me­di­kus ji krei­pė­si tik rugp­jū­čio 20-ąją. Ta­da į šei­my­ni­nę dra­mą įsi­ki­šo ir po­li­ci­ja.

V. Ka­li­ni­no pa­svars­ty­mus, kad su­tuok­ti­nė ga­lė­jo su­si­ža­lo­ti griū­da­ma, pa­nei­gė ne tik pa­ti nu­ken­tė­ju­sio­ji, bet ir me­di­ci­nos eks­per­tas, kons­ta­ta­vęs, kad mo­ters stu­bu­ro slanks­te­lis ne­ga­lė­jo lūž­ti jai nu­kri­tus ant grin­dų. Jo tei­gi­mu, to­kios pa­sek­mės ga­lė­jo iš­tik­ti tik po itin stip­rių smū­gių bu­ku ir kie­tu daik­tu į juos­me­nį.

Bet ki­tas eks­per­tas kal­bė­jo ką ki­ta. Pa­sak jo, ant nu­ken­tu­sio­sios kū­no ne­bu­vo ma­ty­ti išo­ri­nių smur­to žy­mių, tad slanks­te­lis ga­lė­jo lūž­ti, pa­vyz­džiui, dėl kau­lų iš­re­tė­ji­mo li­gos.

Siek­da­mas iš­sklai­dy­ti šiuos prieš­ta­ra­vi­mus, Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mas šio­je by­lo­je pa­skel­bė per­trau­ką. Jos me­tu mo­ters stu­bu­ro trau­mai nu­sta­ty­ti bus at­lik­ta komp­lek­si­nė teis­mo me­di­ci­nos eks­per­ti­zė.