Naujausios
Motokroso čempionas prisijaukino skausmą
Geriausio Lietuvos motokrosininko 22 metų Vytauto BUČO planus pakeitė netikėta kelio trauma. Ant Vokietijos „Yamaha Motor Deutschland“ komandos motociklo persėdęs lenktynininkas planavo ginti šiauliečių komandos garbę Baltijos miestų motokroso taurės varžybose Šiauliuose.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Prie skausmo priprantama
– Savaitgalį Aleksandrijos trasoje turėjai būti pagrindinis Šiaulių komandos koziris. Ar dalyvausi?
– Dar ruošdamasis praeitą savaitgalį Vilniuje vykusioms motokroso lenktynėms, per treniruotę visu svoriu griuvau ant dešiniojo kelies. Šią vietą buvau traumavęs jau anksčiau. Paaiškėjo, kad pažeisti raiščiai ir meniskas. Be operacijos išgyti nepavyks. Negaliu rizikuoti ir dalyvauti, kad ir kaip norėčiau. Tačiau varžybose būsiu.
– Esi patyręs ne vieną traumą ir operaciją, kaip ištveri skausmą?
– Prie skausmo galima priprasti. Kartais jis naudingas – užgrūdina charakterį, padaro stipresniu žmogumi. Nutikus bėdai, pagalvoju, juk buvo ir blogiau.
Per sezoną dalyvauju 30 varžybų ir jeigu kokiose šešiose važiuoju nejausdamas skausmo – būnu labai laimingas.
– Ar būsima operacija labai paveiks karjerą?
– Svarbiausia, kiek laiko po operacijos truks gijimas ir reabilitacija. Esu pakankamai susidūręs su gydytojais ir medicina. Įsigudrinau pagreitinti gijimą – po operacijų ar traumų visada prašau, kad kojos ar rankos negipsuotų, bet dėtų įtvarą. Taip lūžis greičiau sugyja. Juk sportininkas negali sau leisti mėnesius drybsoti ant lovos, tada raumenys taip sustingtų, kad kažin, ar grįžtum į aktyvų sportą.
– Ar gydytojai nebandė tavęs atkalbėti nuo tolimesnės karjeros?
– Mėgino, ir ne kartą. Sakė – daugiau nevažiuosi. Aš jų neklausau, ir su įtvaru mankštinuosi, treniruojuosi namie. Kai nueinu sveikas pas gydytojus, jie žiūri nustebę. Turbūt, kad greičiau sveiktumei reikia daug užsispyrimo ir noro, pozityvaus mąstymo.
„Mes su tėčiu esame komanda“
– Kada pradėjai važiuoti krosiniu motociklu?
– Dar būdamas devynerių su tėčiu nuėjau pažiūrėti, kaip važiuoja motokrosininkai. Prasitariau tėčiui, kad ir aš noriu pamėginti. Tėtis mane suprato, greitai pradėjau treniruotis ir dalyvauti savo amžiaus grupės varžybose.
Tėtis – mano pirmasis treneris ir asmeninis mechanikas. Su juo iki šiol esame puiki komanda.
– Papasakok apie motokroso varžybas, kokios jos?
– Jos yra sudėtingesnės už krepšinį. Čia nepakanka porai minučių išeiti į aikštę ir pamėtyti kamuolį. Motokrose pusę valandos turi įtemptai mąstyti ir neprarasti nuovokos. Važiuodamas tris ratus su pulku dalyvių (Vokietijoje vienu metu startuoja 40 motokrosininkų – red. past.) nuolat galvoji, ką daryti, kad tavęs neaplenktų ir ką daryti, kad aplenktum kitus.
Niekada nežinai, kokia bus trasa – ji keičiasi: pradeda lyti, pravažiavęs motokrosininkų būrys ratais iškreivoja trasą.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras motokrosininkas?
– Turi būti lieknas ir sportiškas. Reikia ištvermės ir guvaus mąstymo, žaibiškos reakcijos. Mokslininkai atliko tyrimus, po kurių paaiškėjo, kad motokrosininkai yra labiausiai psichologiškai ir fiziškai pasiruošę sportininkai.
Labai svarbu suprasti, kad pergalė yra ilgas ir sunkus kovos kelias su savo baimėmis, skausmu, trasa ir varžovais. Prieš varžybas apie pergalę reikia visiškai negalvoti.
Geriau yra susikaupti, įdėti 110 procentų pastangų ir mąstymo. Net greitis negarantuoja, kad būsi geriausias. Kartais reikia sulėtinti, kad važiuotumei greičiau. O treniruotėse šito išmokti neįmanoma, tai duoda tik varžybinė patirtis.
Gyvena šia diena
– Kaip patekai į užsienio komandą?
– Mane pastebėjo Vokietijos „Yamaha Motor Deutschland“ ir panoro, pažiūrėti, ką sugebu. Esu šios komandos remiamas, važiuoju už jų komandą su jų 450 kubinių centimetrų galingumo motociklu, apranga. Tačiau tai netrukdo lenktyniauti ir Lietuvoje už savą šalį.
– Kiek laiko praleidi Vokietijoje?
– Vokietijoje būnu, kol vyksta varžybos. Kitu metu gyvenu ir studijuoju Šiauliuose – universitete neakivaizdžiai siekiu kūno kultūros trenerio profesijos.
– Kokie tavo tikslai ir troškimai?
– Nesu linkęs nieko planuoti ir svajoti. Motokrosas mane išmokė gyventi šia diena. Dabar mano prioritetai yra motokrosas ir išsilavinimas. Jei kada nebegalėsiu lenktyniauti – nepulsiu į depresiją, nes yra begalė kitos veiklos: treniruoti kitus, užsiimti verslu.
– Ar turi daug savo pasekėjų?
– Auga nauja motokrosininkų karta. Šauniai važiuoja anykštėnas Arminas Jasiukonis, Amerikos lietuvis Mantas Inda, su kuriais šiais metais Vokietijoje dalyvavau „Tautų krose“ – tai kasmet skirtingose valstybėse vykstantis geriausių šalies motokrosininkų olimpiados atitikmuo. Iš 40 komandų buvome 26.
– Ar motokrose dalyvauja ir merginos, moterys?
– Būna, yra ir kelios sportininkės Lietuvoje. Moterys ir Lietuvoje, ir Vokietijoje startuoja atskirai.
Vytauto Bučo pasiekimai
7 kartus Lietuvos motokroso čempionas;
2 kartus Latvijos motokroso čempionas;
2 kartus Estijos superkroso čempionas;
Anglijos „British Masters“ čempionas;
Europos čempionatų etapų prizininkas bei nugalėtojas.
RIZIKA: Visu svoriu suklupęs ant dešiniojo keliies, V. Bučas pažeidė raiščius ir meniską.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: „Aš kitaip vertinu savo gyvenimą: susikoncentruoju į tai, kas vyksta čia ir dabar. Planuoti nieko negaliu, nes motokroso sportas nenuspėjamas“, – teigė Vytautas Bučas.
Martyno MAKARO nuotr.
SKRYDIS: „Važiuodamas per kalniukus pašoki ir skrendi su motociklu – geras jausmas, tačiau turi galvoti, kaip sėkmingai nusileisti ant žemės“, – sakė lenktynininkas.