Su ypa­tin­gais vai­kais dir­ban­ti psi­cho­lo­gė: „Sa­vo dar­bą įsi­vaiz­da­vau ki­taip“

G. VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

G. VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

G. VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

G. VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

– Gin­ta­re, ko­dėl pa­si­rin­ko­te psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas?

– Stu­di­juo­ti psi­cho­lo­gi­ją ma­ne ra­gi­no te­ta, ku­ri daug me­tų dir­bo švie­ti­mo sis­te­mo­je. Ji sa­kė: „Ban­dyk, la­bai įdo­mi pro­fe­si­ja.“

Psi­cho­lo­gi­ja bu­vo ne pir­mas, o ant­ras pa­si­rin­ki­mas ma­no stu­di­jų są­ra­še, bet li­ki­mas vis­ką su­dė­lio­jo taip, kaip tu­ri bū­ti.

Stu­di­juo­jant bu­vo la­bai įdo­mu su­ži­no­ti, kaip vei­kia žmo­gaus pa­są­mo­nė, ko­dėl tu­ri­me vie­no­kius ar ki­to­kius el­ge­sio mo­de­lius. Džiau­giau­si įsto­ju­si bū­tent čia. Ki­ta ver­tus, ne­ma­niau, kad dirb­siu su ypa­tin­gų po­rei­kių vai­kais. Bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas, 2012 me­tais įsi­dar­bi­nau Plun­gės spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je. Čia dirb­da­ma įgi­jau psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį.

– Ir kaip se­kė­si iš­mok­tą teo­ri­ją pri­tai­ky­ti pra­kti­ko­je?

– Įsi­vaiz­da­vau sa­vo dar­bą kiek ki­taip. Ma­niau, kad sė­dė­siu ka­bi­ne­te kar­tu su mo­ki­niu ir mes kal­bė­si­me, dis­ku­tuo­si­me, ana­li­zuo­si­me. Bet kai pra­dė­jau dirb­ti, ne­pa­si­tei­si­no nė vie­nas iš­mok­tas me­to­das. Pa­si­ro­do, rei­kia įdė­ti la­bai daug dar­bo, kad vai­kai iš­vis atei­tų į ta­vo ka­bi­ne­tą.

Ga­li bū­ti bai­gęs pa­čius aukš­čiau­sius moks­lus, tu­rė­ti be­ga­lę ži­nių, bet jei­gu ta­vo vi­di­nė nuo­sta­ta bus „jei­gu no­rės – pa­ts ir ateis“, nie­ko nei­šeis.

Mū­sų cent­rą lan­ko įvai­riau­si vai­kai. Yra to­kių, ku­rie ne­tu­ri kal­bos do­va­nos, tad rei­kia ieš­ko­ti bū­dų, kaip su jais bend­rau­ti. Ma­nau, gel­bė­ja ma­no as­me­ni­nės sa­vy­bės. Esu po­zi­ty­vi ir sten­giuo­si bū­ti vai­ko ly­gy­je. Mėgs­tu, kai vai­kai ma­ne va­di­na var­du.

2015 me­tais ta­pau Švie­ti­mo pa­gal­bos ir kon­sul­ta­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja. La­bai džiu­gu, kad per­nai Plun­gės spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ras ta­po re­gio­ni­nis. Jam yra pri­skir­ti aš­tuo­ni re­gio­nai: Plun­gė, Rie­ta­vas, Tel­šiai, Ma­žei­kiai, Ši­la­lė, Pa­lan­ga, Kre­tin­ga ir Skuo­das. Mū­sų tiks­las – įga­lin­ti ug­dy­mo įstai­gas vyk­dy­ti įtrau­kų­jį ug­dy­mą.

– Įt­rau­ku­sis ug­dy­mas – kas tai?

– Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se yra tik vie­na švie­ti­mo sis­te­ma, bai­gę mo­kyk­lą vi­si išei­na į tą pa­čią vi­suo­me­nę. To­dėl įtrau­ku­sis ug­dy­mas ruo­šia vi­sus mo­ki­nius vie­no­je sis­te­mo­je. Ži­no­ma, ne vi­si iki ga­lo yra tam pa­si­ren­gę. Ki­lo ir vis dar ky­la be ga­lo daug iš­šū­kių. Ug­dy­mo įstai­gos rei­tin­guo­ja­mos pa­gal moks­lo re­zul­ta­tus, taip pat pa­gal kon­kur­suo­se, olim­pia­do­se da­ly­va­vu­sių vai­kų skai­čių, o ne pa­gal so­cia­li­nius įgū­džius, ge­bė­ji­mą bū­ti kar­tu. Nė­ra nė vie­no rei­tin­go, kiek įstai­ga priė­mė vai­kų su ne­ga­lia.

Ma­no nuo­mo­ne, švie­ti­mo sis­te­mo­je yra tar­si su­si­dve­ji­ni­mas. Rei­ka­lau­ja­ma vie­no, o ver­ti­na­ma pa­gal kit­ką. To­dėl ir mo­ky­to­jai yra pik­ti, nes iš jų rei­ka­lau­ja­ma re­zul­ta­tų. O iš ypa­tin­gų vai­kų ma­te­ma­ti­kos, che­mi­jos ar ki­tų da­ly­kų re­zul­ta­tų ne­bus. Jie ga­li pa­ro­dy­ti re­zul­ta­tus ki­to­se sfe­ro­se. Yra sri­čių, ku­rio­se jie ga­li at­si­skleis­ti, kur nė­ra re­zul­ta­tais ma­tuo­ja­ma. O sėk­mę pa­tir­ti mes gi no­ri­me vi­si. Ir ne­pri­tai­ky­da­mi to­kiems vai­kams mo­ky­mo­si pa­gal jų po­rei­kius, mes ska­ti­na­me el­ge­sio pro­ble­mas.

Į mū­sų Kon­sul­ta­vi­mo sky­rių ga­li kreip­tis re­gio­no įstai­gos, jei­gu su­si­du­ria su tam tik­rais iš­šū­kiais ar sun­ku­mais: gal ne­pa­vyks­ta pri­tai­ky­ti ap­lin­kos, gal nei­šei­na su­si­tvar­ky­ti su vai­ko el­ge­siu. Ta­da at­vyks­ta­me ste­bė­ti vai­ko jo na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je. Mū­sų ko­man­da ga­li pa­da­ry­ti iš­va­das ir pa­teik­ti re­ko­men­da­ci­jas. Kon­sul­tuo­ja­me mo­ky­to­jus, tė­vus ir kar­tu su tuo vai­ku be­si­mo­kan­čius vai­kus. Taip pat sie­kia­me grįž­ta­mo­jo ry­šio, su­ren­gia­me pa­kar­to­ti­nį ap­si­lan­ky­mą.

Ir dar mes ska­ti­na­me įtrau­kią­ją par­tne­rys­tę – ieš­ko­me bū­dų, kaip bend­ra­dar­biau­ti. Pa­vyz­džiui, kvie­čia­me bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­ky­to­jus ves­ti pa­mo­kas spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ki­niams. Or­ga­ni­zuo­ja­me įvai­rias veik­las kar­tu, taip vai­kai mo­ko­si bū­ti drau­ge. Po tru­pu­tį kei­čia­me vi­suo­me­nės po­žiū­rį.

– Ar vi­si pe­da­go­gai yra pa­si­ren­gę to­kiam bend­ra­dar­bia­vi­mui?

– No­riu ak­cen­tuo­ti, kad mes tei­kia­me pa­ra­mą ir re­ko­men­da­ci­jas. O jau nuo mo­ky­to­jo pri­klau­so, ar jis jas vyk­dys. Kar­tais ele­men­ta­rūs ir pa­pras­ti da­ly­kai bū­na pri­mirš­ti ir juos rei­kia tik pri­min­ti.

– Kaip su­pran­tu, jū­sų įstai­ga ap­rė­pia ne vie­ną sfe­rą?

– Plun­gės spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ro Ug­dy­mo sky­riu­je mo­ki­niai mo­ko­si pa­gal in­di­vi­dua­li­zuo­tas bend­rą­sias pro­gra­mas. Švie­ti­mo pa­gal­bos sky­rius or­ga­ni­zuo­ja švie­ti­mo pa­gal­bą cent­re be­si­mo­kan­tiems mo­ki­niams, tei­kia ap­gy­ven­di­ni­mo (bend­ra­bu­čio) pa­slau­gą.

Kon­sul­ta­vi­mo sky­rius tei­kia kon­sul­ta­vi­mo pa­slau­gas pri­skir­to re­gio­no ug­dy­mo įstai­goms, vai­kams, tu­rin­tiems spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių ir be­si­mo­kan­tiems bend­ro­jo ug­dy­mo įstai­go­se.

Die­nos so­cia­li­nės glo­bos sky­riu­je tei­kia­ma die­nos glo­bos pa­slau­ga vai­kams su ne­ga­lia. Čia da­bar jau tu­ri­me pen­kio­li­ka vai­kų, ku­rie po pa­mo­kų iki sep­ty­nio­lik­tos va­lan­dos lei­džia lai­ką kar­tu su mū­sų dar­buo­to­jais. Šis sky­rius dir­ba ir per mo­ki­nių ato­sto­gas.

– Ko­kie įstai­gos ar­ti­miau­si pla­nai?

– Mū­sų vi­zi­ja – bū­ti dau­gia­funk­ciu, komp­lek­si­niu cent­ru, ku­ria­me ga­li­ma su­teik­ti ir ug­dy­mą, ir lai­ki­ną ato­kvė­pį, ir spe­cia­lis­tų pa­gal­bą.

Nuo rug­sė­jo mė­ne­sio pla­nuo­ja­me ati­da­ry­ti iki­mo­kyk­li­nį sky­rių vai­kams su spe­cia­liai­siais ug­dy­mo­si po­rei­kiais. Mes tu­ri­me ge­rą pa­gal­bos ba­zę: pri­tai­ky­tas pa­tal­pas, pa­tir­tį, as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų (ki­ne­zi­te­ra­peu­tą, slau­gy­to­ją, er­go­te­ra­peu­tą, ma­sa­žuo­to­ją, švie­ti­mo spe­cia­lis­tus). Ga­li­me su­teik­ti vi­sa­ver­tę pa­gal­bą.

Kuo anks­čiau to­kie vai­kai gau­na pa­gal­bą, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad jie ga­lės išei­ti į bend­rą­ją mo­ky­mo sis­te­mą. Pas mus vai­kai ga­li mo­ky­tis tik pa­gal in­di­vi­dua­li­zuo­tą pro­gra­mą. O tė­ve­liams no­ri­me nu­siųs­ti ži­nu­tę: jei­gu jū­sų vai­kui Pe­da­go­gi­nė-psi­cho­lo­gi­nė tar­ny­ba pa­tei­kė re­ko­men­da­ci­jas mo­ky­tis pa­gal in­di­vi­dua­lią pro­gra­mą, ga­li­te kreip­tis į mus te­le­fo­nu +370 448 71728 ar­ba el. pa­štu specmokykla@plunge.lt.

Nuo sau­sio mė­ne­sio pla­nuo­ja­me tu­rė­ti anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos sky­rių vai­kams iki sep­ty­ne­rių me­tų, tu­rin­tiems rai­dos su­tri­ki­mų. Dirbs gy­dy­to­jas rea­bi­li­to­lo­gas, vai­kų psi­chiat­ras, me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas, kli­ni­ki­nis lo­go­pe­das, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas ir ki­ti spe­cia­lis­tai. La­bai no­ri­me, kad tė­vams bū­tų pa­to­gu, kad vis­kas bū­tų vie­no­je vie­to­je ir ne­rei­kė­tų vyk­ti į ki­tus mies­tus.

Taip pat ar­ti­mo­je atei­ty­je pla­nuo­ja­me ati­da­ry­ti lai­ki­no­sios glo­bos sky­rių, kur bus tei­kia­ma lai­ki­no ato­kvė­pio pa­slau­ga. Tiems tė­vams, ku­rie au­gi­na vai­kus su ne­ga­lia ir no­ri kur nors iš­vyk­ti, pa­vyz­džiui, sa­vai­tę pail­sė­ti. Ta­me sky­riu­je jų vai­kas ga­lės sau­giai ir vi­siš­kai ap­rū­pin­tas ap­si­gy­ven­ti rei­ka­lin­gam lai­ko­tar­piui.

– Ar kei­čia­si žmo­nių po­žiū­ris į vai­kus su ne­ga­lia?

– Taip ir tuo la­bai džiau­giuo­si. Mes da­bar drą­siai su sa­vo vai­kais ei­na­me į įvai­rius ren­gi­nius, ak­ty­viai vi­sur da­ly­vau­ja­me, ko anks­čiau ne­bū­da­vo. Ma­nau, kad vi­sos įstai­gos tu­rė­tų bū­ti pa­si­ruo­šu­sios neį­ga­liems vai­kams.

Mes la­bai kon­cent­ruo­ja­mės į ne­ga­lią, bet juk yra ir la­bai ga­bių vai­kų, ku­riems tra­di­ci­nis mo­ky­mas ne­tin­ka. Da­bar tu­ri­me ir spe­ci­fi­nę tau­ti­nės ma­žu­mos gru­pę – uk­rai­nie­čius mo­ki­nius. To­li gra­žu ne vi­siems tin­ka tra­di­ci­niai mo­ky­mo bū­da, nes da­lis vai­kų pa­sau­lį su­vo­kia ki­taip. To­dėl jei ne­ga­li­me pa­keis­ti vė­jo kryp­ties, ga­li­me pa­keis­ti lai­vo bu­res – ieš­ko­ti ki­to­kių priė­ji­mo bū­dų.

– Iš kur se­mia­tės op­ti­miz­mo?

– Ma­ne mo­ty­vuo­ja pa­ts dar­bas su žmo­nė­mis. Ži­no­ma, rei­kia kar­tais vie­nat­vės ar­ba „įsi­že­min­ti“ kaps­tan­tis dar­že. Pap­ras­tai pa­kan­ka po­ros lais­vų die­nų, kad grįž­čiau į sa­vo vė­žes.

– Ko pa­lin­kė­tum tė­vams, au­gi­nan­tiems vai­kus su ne­ga­lia?

– Lin­kiu, kad tė­vai iš­lik­tų tė­vais. Bū­na, kad tė­vai pa­tys tam­pa spe­cia­lis­tais: pra­de­da mo­ky­tis spe­cia­ly­bės, ku­ri pa­dė­tų jo duk­rai ar sū­nui. Bet svar­biau­sia yra ry­šys – bū­ti ma­ma ir vai­ku, o ne spe­cia­lis­tu ir klien­tu. Lin­kiu ne­pra­ras­ti to emo­ci­nio ry­šio.