Že­mai­tiš­ki kop­lyts­tul­piai Pus­tel­ni­ke

Mar­kų, anks­čiu va­din­tų Pus­tel­ni­ku, Rau­do­na­ja­me dva­re XX a. pra­džio­je vei­kė ner­vų li­gų li­go­ni­nė-sa­na­to­ri­ja. Ten M. K. Čiur­lio­nis pra­lei­do pa­sku­ti­nius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus, ten ir mi­rė.

Me­mo­ria­li­nės kom­po­zi­ci­jos ati­da­ry­me da­ly­va­vo abie­jų ša­lių – Lie­tu­vos ir Len­ki­jos – pre­zi­den­tai. Len­ki­jos pre­zi­den­tas Ka­ro­lis Naw­roc­kis sa­vo kal­bo­je ak­cen­ta­vo ša­lis sie­jan­čią šios įam­ži­ni­mo vie­tos mi­si­ją: „La­bai džiau­giuo­si, kad čia lan­ky­sis šio kraš­to gy­ven­to­jai, taip pat at­va­žiuos tu­ris­tai ir jie pa­ma­tys čia įam­žin­tą Vi­du­rio Eu­ro­pos is­to­ri­jos dva­sią.“

Tu­ris­tams tik­rai pa­ran­ku ap­lan­ky­ti Mar­kus: va­žiuo­jant per Var­šu­vą te­rei­kia tik šiek tiek iš­suk­ti iš mies­tą ker­tan­čios au­tost­ra­dos. O iš­suk­ti ver­ta. Plun­giš­kiams ypač. Ne tik dėl M. K. Čiur­lio­nio są­sa­jų su Plun­ge, bet ir dėl da­bar­ti­nio įam­ži­ni­mo ženk­lų – kop­lyts­tul­pį ir sto­gas­tul­pį su­kū­rė pla­te­liš­kis me­džio dro­žė­jas An­ta­nas Vaš­kys, kry­žius nu­ka­lė al­sė­diš­kis kryž­dir­bys Ar­tū­ras Pla­ta­kis.

Ant cor­ten plie­no (na­tū­ra­liai pa­laips­niui rū­di­jan­čio me­ta­lo) plokš­tės lie­tu­vių, len­kų ir ang­lų kal­bo­mis už­ra­šy­ti M. K. Čiur­lio­nio žo­džiai: „Kuo pla­čiau žmo­gaus sie­la spar­nus iš­skleis, kuo di­des­nį ra­tą ap­suks, …tuo lai­min­ges­nis bus žmo­gus.“ Teks­tą pa­rin­ko M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jas Ra­dos­la­was Oku­licz-Ko­za­ry­nas. Jis tei­gia, kad „Čiur­lio­nio ne­ga­li­ma aiš­kin­ti tik kaip lie­tu­vių na­cio­na­li­nio me­ni­nin­ko. Jo kū­ry­ba gi­mė pla­tes­nia­me Vi­du­rio Eu­ro­pos kul­tū­ri­nia­me lau­ke, ku­ria­me su­si­ti­ko lie­tu­viš­kos, len­kiš­kos, eu­ro­pi­nio sim­bo­liz­mo ir mo­der­niz­mo tra­di­ci­jos.“

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to, ini­ci­ja­vu­sio me­ni­nin­ko mir­ties vie­tos įam­ži­ni­mą, in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je iš­sa­miai pa­sa­ko­ja­ma apie biu­rok­ra­ti­nius bar­je­rus, ku­riuos te­ko įveik­ti or­ga­ni­za­to­riams. Ra­šo­ma ir apie pa­stan­gas įti­kin­ti pran­ciš­ko­nių vie­nuo­ly­no, ku­rio te­ri­to­ri­jo­je dva­ras yra, va­do­vy­bę leis­ti pa­sta­ty­ti lie­tu­viš­kus at­mi­ni­mo ženk­lus. De­ja, vie­nuo­ly­nas ka­te­go­riš­kai ne­su­ti­ko, ne­bu­vo pa­si­ruo­šęs į te­ri­to­ri­ją įsi­leis­ti lan­ky­to­jų.

Ką gi da­bar pa­ma­to at­vy­kęs tu­ris­tas? Ko­kią Vi­du­rio Eu­ro­pos is­to­ri­jos dva­sią pa­jau­čia?

Vi­sa me­mo­ria­li­nė kom­po­zi­ci­ja pri­glu­du­si prie tvo­ros, vie­nuo­ly­no var­tų link ve­dan­čios gat­ve­lės pra­džio­je. Prie­šais ją – pri­va­tūs na­mai, už tvo­ros vyks­ta sta­ty­bos. Vie­na­reikš­miš­kai ky­la ankš­tu­mos įspū­dis. Dva­ro ap­lin­ką su­dar­kė, ke­lią jo link už­sto­ja vie­nuo­ly­no XX a. pa­bai­go­je pa­sta­ty­ta stan­dar­ti­zuo­to pro­jek­to mo­kyk­la-vai­kų dar­že­lis. Už­su­ko­me į vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­ją, užė­jo­me į baž­ny­tė­lę, bet ei­ti gi­liau į te­ri­to­ri­ją ir ieš­ko­ti pa­ties dva­ro ne­si­ry­žo­me: už mo­kyk­los – dar­žai, žai­di­mų aikš­te­lės. Lan­ky­to­jai ten tik­rai ne­pa­gei­dau­ja­mi.

Me­mo­ria­li­nė kom­po­zi­ci­ja vi­sai ki­taip at­ro­dy­tų kur nors erd­ves­nė­je ap­lin­ko­je. Kad ir ne prie pa­ties Rau­do­no­jo dva­ro, esan­čio vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­jos gi­lu­mo­je, bet bent jau prie var­tų – taip ne­bū­tų trik­do­mas mo­kyk­los gy­ve­ni­mas. Juk bū­riais tu­ris­tai čia tik­rai ne­plūs­ta. Be­je, apie M. K. Čiur­lio­nio at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mą šio­je vie­to­je. Ant griū­van­čio dva­ro sie­nos yra me­mo­ria­li­nė len­ta. Bet pa­žiū­rė­jęs į nuo­trau­kas pa­gal­vo­ji, kad gal ge­riau jos iš vi­so ne­bū­tų…

Idė­ja pa­gerb­ti me­ni­nin­ko at­mi­ni­mą pa­sta­tant kop­lyts­tul­pį ir sto­gas­tul­pį ki­lo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to di­rek­to­riui Vid­man­tui Be­za­rui, ku­ris yra dir­bęs Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­riu­mi. Nusp­ręs­ta sta­ty­ti kop­lyts­tul­pius, ko­kius M. K. Čiur­lio­nis 1909 m. nu­ta­pė sa­vo pa­veiks­le „Že­mai­čių kop­lyts­tul­piai“, va­sa­ro­da­mas Plun­gė­je. „Že­mai­čių pa­vel­do­sau­gi­nin­kai yra iš­siaiš­ki­nę, kad M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­le „Že­mai­čių kop­lyts­tul­piai“ nu­ta­py­ti kop­lyts­tul­piai yra iš Ku­lių apy­lin­kių. Jie sto­vė­jo skir­tin­go­se vie­to­se, o dai­li­nin­kas juos „su­rin­ko“ į vie­ną pa­veiks­lą“, – ra­šo­ma de­par­ta­men­to in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je.

Me­džio dro­žė­jas A. Vaš­kys pa­sa­ko­jo, kad prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus jam te­ko pa­dir­bin­ti ko­pi­ją sto­gas­tul­pio, sto­vė­ju­sio prie­šais įva­žia­vi­mą į Ku­lius, ku­ris, kaip ma­no­ma, ir įam­žin­tas M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­le. Jis, daug kar­tų tai­sy­tas (nors stie­bas, An­ta­no nuo­mo­ne, iš­li­kęs ori­gi­na­lus), bu­vo tiek su­tre­šęs, kad at­kur­ti ne­bei­šė­jo. Sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­ko Gin­ta­ro Ra­mo­no už­sa­ky­mu su­kur­tas nau­ja­sis kop­lyts­tul­pis bu­vo pa­sta­ty­tas to­je pa­čio­je vie­to­je.

Anks­čiau Plun­gės kraš­te sto­gas­tul­pių sto­vė­ję daug, tai liu­di­ja is­to­ri­ko My­ko­lo Brenš­tei­no su­rink­ta me­džia­ga. Ant­ra­sis pa­veiks­lo ob­jek­tas – kop­lyts­tul­pis, sto­vė­jęs Ku­lių ka­pi­nė­se, nė­ra iš­li­kęs, ta­čiau tar­pu­ka­riu bu­vo už­fik­suo­tas iš­li­ku­sio­je Ba­lio Bu­ra­čo nuo­trau­ko­je.

Vie­nas iš dar­bams pa­nau­do­tų ąžuo­lų yra iš Pla­te­lių, ki­tas – iš Lo­pai­čių. Šį kil­niam tiks­lui pa­do­va­no­jo is­to­ri­kas, Gi­lio­gi­rio dva­ro šei­mi­nin­kas Sau­lius Ka­vec­kas. „Ti­kiu, kad sto­vės bent šim­tą me­tų“, – apie sa­vo dar­bus sa­kė A. Vaš­kys.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.