Jeigu pradėsime pyktis, prarasim, ką sukūrėm, o sukūrėm daug.

Andrius Ufartas (ELTA)

Plun­gė – da­lis šir­dies

Li­nas Vait­ke­vi­čius ir jo žmo­na Rū­ta – tik­ri plun­giš­kiai. Ir nors šiuo me­tu gy­ve­na Klai­pė­dos kraš­te, sa­ko vi­sa­da su di­de­liu ma­lo­nu­mu su­kan­tys į Plun­gę, kur gy­ve­na ar­ti­mie­ji, drau­gai, kur trau­kia su­grįž­ti ir ge­ra su­tik­ti vai­kys­tės drau­gus, šiaip pa­žįs­ta­mus vei­dus.

Su­tuok­ti­niai juo­kau­ja, esą pik­ta ir ap­mau­du, kad jiems nu­spren­dus įsi­kur­ti Klai­pė­do­je, Plun­gė it ty­čia ėmė ir iš­gra­žė­jo neat­pa­žįs­ta­mai. To­dėl abu neat­me­ta ga­li­my­bės, kad gal­būt vie­ną die­ną su­grįš prie sa­vo šak­nų ir įsi­kurs čia il­ges­niam lai­kui, nes Plun­gė bu­vo ir yra ne­ma­ža da­lis abie­jų šir­dies.

Tė­čio pa­vyz­dys

Di­džio­ji da­lis plun­giš­kių ir ne­ma­žai ki­tur gy­ve­nan­čių iki šiol pui­kiai pri­si­me­na ir ge­ru žo­džiu mi­ni am­ži­ną atil­sį Li­no tė­vu­ką Gin­tau­tą Vait­ke­vi­čių, ku­ris bu­vo ir li­ko tik­ra Plun­gės le­gen­da. Li­nas ne­sle­pia su tė­čiu tu­rė­jęs ypa­tin­gą ry­šį.

„Mū­sų drau­gys­tė bu­vo iš­skir­ti­nė, re­tai kas to­kią tu­ri. Ir dir­bom kar­tu, bū­da­vo, ir iš­ger­da­vom, ir pa­sė­dė­da­vom, pa­rū­ky­da­vom, ir pa­si­šne­kė­da­vom. O kar­tais ir pa­si­pyk­da­vom, ir pa­verk­da­vom ap­si­ka­bi­nę. Gai­la, tė­tis be pro­to daug dir­bo ir re­tai na­mie bū­da­vo, to­dėl pa­ts ta­pęs tė­vu sten­giuo­si tos klai­dos ne­da­ry­ti ir kuo dau­giau lai­ko su No­ju­ku pra­leis­ti“, – kal­ba at­li­kė­jas.

Ypa­tin­gas tė­vo ir sū­naus ry­šys gi­liai įsi­rė­žė ir Li­no žmo­nos Rū­tos at­min­ty. Mo­te­ris sa­ko, kad ją vi­sa­da ste­bin­da­vo tas be­są­ly­gi­nis pa­lai­ky­mas, ku­rio tiek Li­nas, tiek jo se­suo su­lauk­da­vo iš tė­čio.

„Bu­vau pra­dė­jęs ra­šy­ti dai­nas, ne vi­sos vy­ku­sios bu­vo, bet tė­tis vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad čia pa­sau­li­nio ly­gio dai­na bus, bom­bų bom­ba“, – šyp­so­si sa­vo pir­muo­sius žings­nius mu­zi­ki­nės kar­je­ros link pri­si­mi­nęs Li­nas. Po tė­čio mir­ties praė­jus me­tams jis su­ren­gė Gin­tau­to Vait­ke­vi­čiaus at­mi­ni­mo kon­cer­tą, po ket­ve­rių me­tų jį pa­kar­to­jo, o šį ru­de­nį, spa­lio 26 die­ną, Plun­gė­je ža­da su­reng­ti jau tre­čią. Kar­tu, kaip sa­ko, bus pri­si­min­tas ir pa­gerb­tas ki­tas iš­ki­lus plun­giš­kis – maest­ro And­rius Ku­li­kaus­kas.

„Ar mes vai­di­nam kla­si­kus džiaz­me­nus, ar ka­lam bab­kes?“

O koks bu­vo pa­ties Li­no ke­lias į mu­zi­ką? Vy­ras pa­sa­ko­jo dai­nuo­ti pra­dė­jęs dar dar­že­ly­je. Už tai dė­kin­gas sa­vo auk­lė­to­jai, ku­ri, pa­ste­bė­ju­si ber­niu­ko ga­bu­mus, leis­da­vo jam ne­mie­go­ti pie­tų mie­go ir vie­toj to ves­da­vo­si prie pia­ni­no pa­dai­nuo­ti.

Vė­liau pra­si­dė­jo „Dai­nų dai­ne­lės“, ki­ti kon­kur­sai. O ta­da atė­jo paaug­lys­tė ir pa­šne­ko­vas sa­ko stai­ga su­vo­kęs, kad dėl bal­so mu­ta­ci­jos ne­beiš­dai­nuo­jan­tis nė vie­nos na­tos. Su­py­kęs ant vi­so pa­sau­lio už­si­ra­šė gro­ti būg­nais pas mo­ky­to­ją Ed­mun­dą Juš­ką Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je.

Vė­liau tę­sė moks­lus Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, ją bai­gęs įsto­jo stu­di­juo­ti mu­ša­mų­jų ir per­ku­si­jos į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją.

„Žiau­riai pa­ti­ko, sva­jo­jau gro­ti Fil­har­mo­ni­jo­je, Ope­ros ir ba­le­to teat­re. Bet ma­no ke­ly­je at­si­ra­do toks Ovi­di­jus iš Skuo­do, ir­gi že­mai­tis. Jis ir sa­ko – ar mes vai­di­nam kla­si­kus džiaz­me­nus, ar ka­lam bab­kes ir sma­giai sau gy­ve­nam?! Pa­si­rin­kau iš iš­skai­čia­vi­mo dai­na­vi­mą ir ačiū Die­vui“, – juo­kia­si at­li­kė­jas.

Šian­dien „Že­mai­tu­kai“ be di­de­lio var­go su­ren­ka pil­nas are­nas žiū­ro­vų ir tai ro­do, kad tą­syk Li­nas ir Ovi­di­jus pa­si­rin­ko tei­sin­gai. Tą pa­tvir­ti­na ir šie­met vie­nas po ki­to pa­si­py­lę ap­do­va­no­ji­mai. Li­nas sa­ko, kad po­pu­lia­ru­mas ir šlo­vė jųd­vie­jų su Ovi­di­jum ne­pa­kei­tė, spar­nai nė vie­nam, nė ki­tam neu­žau­go. Grei­čiau­siai dėl to, kad iki šlo­vės ei­ta il­gai ir kant­riai.

Iš ves­tu­vių – į di­džią­sias are­nas

Prieš dau­giau nei 10 me­tų ma­žai dar kam ži­no­mi vy­ru­kai gro­da­vo ir dai­nuo­da­vo ves­tu­vė­se, pri­va­čio­se šven­tė­se. Vis­kas pa­si­kei­tė, kai Li­nas nu­spren­dė su­kur­ti au­to­ri­nę dai­ną. Taip gi­mė „Že­mai­tu­kų“ vi­zi­ti­ne kor­te­le ne­tru­kus ta­pu­si dai­na „Rin­kis ma­ne“, pa­sak Li­no, iš­kart ta­pu­si tik­ru hi­tu ir su­rin­ku­si net 20 mi­li­jo­nų per­žiū­rų.

Nuo ta­da „Že­mai­tu­kai“ at­lie­ka sa­vo kū­ry­bos re­per­tua­rą, be to, da­bar kon­cer­tuo­ja su gy­vo gar­so gru­pe, dėl to ga­li vi­sa šir­di­mi at­si­duo­ti kū­ry­bai ir mė­gau­tis pro­ce­su.

Nors taip bū­da­vo ne vi­sa­da, yra te­kę ne vie­ną pū­dą drus­kos su­val­gy­ti, vi­so­kių ne­pa­to­gu­mų pa­tir­ti, tau­pant vieš­bu­čiuo­se vie­noj lo­voj mie­go­ti, taiks­ty­tis su ne­man­da­giu už­sa­ko­vų el­ge­siu ar­ba per pa­rą 3–4-iuo­se kon­cer­tuo­se at­gro­ti.

Li­nas at­vi­ras: „Rim­tų ne­sėk­mių mū­sų kar­je­ro­je ne­bu­vo, tik daug nu­si­vy­li­mų. Da­ly­va­vom te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „X fak­to­rius“, po jo vi­si tik ir kar­to­jo – ruoš­ki­tės, jū­sų lau­kia mu­zi­ki­nė kar­je­ra, ap­rengs, dai­nų pri­ra­šys… Sė­dim, lau­kiam – nie­ko. Po „Lie­tu­vos bal­so“ pro­jek­to vėl lie­jo­si pa­ža­dai ir mes tu­rė­jom daug lai­ko su­pras­ti, kad nie­kas nea­teis ir ne­pa­da­rys mū­sų žvaigž­dė­mis“.

Di­džiau­sia kri­ti­kė ir pa­lai­ky­to­ja – žmo­na

Kal­ban­tis su at­li­kė­ju knie­ti su­ži­no­ti, kiek prie gar­sių žmo­nių sėk­mės pa­pras­tai pri­si­de­da jų ant­ro­sios pu­sės? Ši­to pa­klaus­ta Rū­ta pa­sa­ko­ja, kad jie­du su Li­nu šį klau­si­mą vie­nas ki­tam ir pa­tys sau pra­dė­jo kel­ti tik vi­sai ne­se­niai, „Že­mai­tu­kams“ pra­dė­jus rink­ti pil­nas are­nas žiū­ro­vų.

Su­tuok­ti­niai kar­tu jau 11 me­tų, pa­na­šiai tiek tę­sia­si ir „Že­mai­tu­kų“ is­to­ri­ja, tad Rū­ta sa­ko nuo pat pra­džių ma­čiu­si gru­pės ke­lią, jos sėk­mes ir ne­sėk­mes. Pa­na­šiu me­tu Li­nas ir Ovi­di­jus su­kū­rė šei­mas, su­si­lau­kė sa­vo at­ža­lė­lių, na­tū­ra­lu, kad abie­jų šei­mų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas ir kar­je­ra vi­sa­da ei­na ko­ja ko­jon.

„Mes su Li­nu ko­ne nuo paaug­lys­tės kar­tu. Ir san­ty­kiai pa­kei­tė daug for­mų, ir dar­bo su­vo­ki­mas kei­tė­si. Nuo pat bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džios abu dirb­da­vom sa­vait­ga­liais: aš gro­žio sri­ty­je, Li­nas – mu­zi­kos. Vis­kas at­ro­dė nor­ma­lu ir kas­die­niš­ka. Bet pa­sta­rai­siais me­tais vyks­ta dau­giau da­ly­kų, „Že­mai­tu­kai“ ta­po po­pu­lia­rūs ir vi­sur kvie­čia­mi, tad no­ri ne­no­ri atei­na su­pra­ti­mas, kad tu­ri pa­lai­ky­ti sa­vo vy­rą, ne­var­žy­ti jo veik­lų“, – sa­ko Rū­ta.

Li­nas at­vi­rau­ja, kad žmo­na yra pir­mo­ji jo pa­ra­šy­tų dai­nų ver­tin­to­ja. Esan­tis jai dė­kin­gas už tai, kad ne­vy­nio­ja žo­džių į va­tą, jei nau­ja dai­na ne­pa­tin­ka – taip ir pa­sa­ko. „Iš pra­džių pyk­da­vau, nes tu­riu di­de­lį ego, esu už­si­spy­ręs že­mai­tis. Bet iš tik­rų­jų Rū­tos žo­dis man la­bai svar­bus. Ji for­muo­ja tą kryp­tį. Bū­na, grįž­ti po kon­cer­to, kur mi­nios žmo­nių ta­ve tie­siog ant ran­kų nuo sce­nos iš­ne­šė, o Rū­ta sa­ko – No­ju­kas ser­ga, ry­toj neis į dar­že­lį, tau rei­kės pa­bū­ti su juo. Ir ta­da tu nu­si­lei­di iš tų pa­de­be­sių, vėl pa­si­jau­ti tvir­tai ant že­mės sto­vin­tis. Na­mai ir šei­ma yra di­džiau­sia pra­smė ir jei ne Rū­ta – ne­sup­ras­čiau to.“

Vi­sur kar­tu – su sū­nu­mi

„Že­mai­tu­kų“ po­pu­lia­ru­mui au­gant su­tuok­ti­niai sten­gia­si iš­nau­do­ti kiek­vie­ną ga­li­my­bę pa­bū­ti kar­tu, to­dėl Rū­ta su da­bar pen­kia­me­čiu No­ju­mi daž­nai ly­di Li­ną į kon­cer­tus, į te­le­vi­zi­jos lai­dų fil­ma­vi­mus. At­li­kė­jas sa­ko, kad jam svar­bu, jog sū­nus ma­ty­tų jį sce­no­je, be to, ge­ra po il­gai už­si­tę­su­sių fil­ma­vi­mų grįž­ti į vieš­bu­čio kam­ba­rį, kur jo lau­kia šei­ma.

Gal dėl daž­nų ke­lio­nių No­jus au­ga ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drą­sus. Su­tuok­ti­niai sa­ko daug dė­me­sio ir lai­ko ski­rian­tys po­kal­biams su ber­niu­ku, nuo pat ma­žų die­nų sten­gia­si jam vis­ką paaiš­kin­ti, pa­pa­sa­ko­ti. „Au­ga jaut­rus, sa­ky­čiau, ge­ros šir­dies žmo­gus, la­bai pa­slau­gus, ne me­la­gis“, – apie sū­nų kal­ba at­li­kė­jas.

O kaip Li­nui se­ka­si su­tar­tis su ko­le­ga Ovi­di­jum? Juk dau­giau nei de­šimt me­tų abu da­li­na­si tiek šlo­ve ir sėk­me, tiek ne­sėk­mėm, nu­si­vy­li­mais, ga­lų ga­le – kas­die­niu nuo­var­giu po ne­si­bai­gian­čių kon­cer­tų ir fil­ma­vi­mų.

„Mu­du abu vis­kuo ski­ria­mės – iš­vaiz­da, sko­niu, po­žiū­riais. Aš ašt­res­nis, karš­tes­nis, jis ra­mes­nis, nu­lei­džia ma­ne ant že­mės. Esam iš­mo­kę pa­si­sa­ky­ti vie­nas ki­tam, jei kas ne­pa­tin­ka, sten­gia­mės įsi­klau­sy­ti ir iš­girs­ti vie­nas ki­tą. Pag­rin­di­nė mū­sų min­tis yra ta, kad jei­gu pra­dė­si­me pyk­tis dėl nie­ko: dėl pi­ni­gų, sti­liaus, ko­kio nors ren­gi­nio tu­ri­nio, pra­ra­si­me tą, ką su­kū­rėm, o su­kū­rėm daug“, – kal­ba Li­nas.